Dzūkų tautinis kostiumas

Dzūkijos krašto tautinis kostiumas

Didelę Dzūkijos dalį užima mažai derlingos dirvos ir dideli miškai. Šio neturtingo krašto gyventojai ypač ilgai vilkėjo tradiciniais kaimo drabužiais, atskirus drabužius tebedėvėjo net po Antrojo pasaulinio karo.

Įvairių Dzūkijos vietų šventadieniai moterų drabužiai turėjo pastebimų skirtumų. Regiono šiaurėje, su Aukštaitija besiribojančiame dešiniajame Nemuno krante, moterų kostiumas buvo panašus į aukštaičių drabužius. Pačiuose pietuose, dabartiniame Varėnos rajone, jau vilkėta kitaip. Kai kurie Užnemunės dzūkių, o iš dalies ir dzūkių, gyvenančių palei Nemuno dešinįjį krantą, drabužių audiniai bei jų puošybos būdai buvo artimesni suvalkietiškiems.

Blogiau išlikusio ir menkiau aprašyto vyrų kostiumo vietines ypatybes nustatyti kur kas sunkiau: atrodo, kad XIX amžiaus pabaigoje Dzūkijoje jo visur būta gana vienodo.

Seniausių dzūkių marškinių pasiuvimas ir puošyba labai primena aukštaičių: tunikos sukirpimo marškinių rankovėse būdavo įaudžiami raudoni rinktiniai raštai. Tačiau dzūkių ornamentai dažniausiai būdavo smulkesni. Šis stilius gana ilgai išliko regiono šiaurinėje dalyje. Nuo XIX amžiaus septintojo dešimtmečio dauguma marškinių jau siuvami trumpi, o atskiros jų dalys – apykaklės, rankogaliai, krūtinė, kartais ir perpetės – pradėtos siūti iš plonos fabrikinės medvilnės ir siuvinėtos baltuoju kiauraraščiu, vadinamuoju angliškuoju (broderie anglaise) siuvinėjimo būdu. Tokių marškinių rankovės gana plačios, parauktos viršuje. Panašiai siuvinėjami ir naujai pasirodžiusio sukirpimo – su peteliais – marškiniai. Vėliausiai Dzūkijoje prigijo per rankdarbių pavyzdžių lapus, atvežamus iš Rusijos, paplitęs marškinių siuvinėjimas spalvotais siūlais (kryželio ir pildymo dygsniais).

Šventadieniai sijonai XIX amžiaus antrojoje pusėje dažniausiai buvo vilnoniai arba pusvilnoniai, languoti dviem pagrindinėmis ir dviem papildomomis spalvomis, ir vėl panašiai kaip aukštaičių. Atrodo, kuo senesni audiniai, tuo panašumo būta didesnio. Vėlesni dzūkių sijonai beveik visada austi smulkesniais langeliais, spalvos taip pat tamsesnės: dažna tamsiai raudona, mėlyna, tamsiai violetinė. Mažiau, bet būta ir pusvilnonių išilgai dryžuotų sijonų, ypač Užnemunėje. Juose vyrauja viena pagrindinė spalva, pavyzdžiui, tamsiai raudona arba žalia. Šalčininkų rajone rasta ir pusvilnonių skersadryžių sijonų.

Dzūkių prijuostės pasižymi nemenka įvairove, dauguma – naminio audinio margumu, ornamentų smulkumu. Seniausios išlikusios languotos baltai ir raudonai arba baltai ir mėlynai. Šiaurinėje Dzūkijos dalyje prijuostės austos kaip aukštaičių, baltos, dažniausiai damastinės. Pastarosios puoštos plačiais apačiose prisiūtais nėriniais, pintais ant velenėlio, o XX amžiaus pradžioje – ir nertais vąšeliu. XIX amžiaus paskutiniame ketvirtyje languotos prijuostės austos vis tamsesnės, dažnai vyraujančių raudonų, mėlynų ar net juodų spalvų, kartais puoštos skersai įaustais spalvotais vilnoniais smulkiais ornamentais. Tokios prijuostės paplito visoje Dzūkijoje.

Pačios sudėtingiausios prijuostės austos panemuniuose ir Užnemunėje: šviesios, stambiai languotos, su langeliuose šachmatine tvarka kaišytais ornamentais; tamsios, smulkiai languotos, su apačioje įaustais smulkiais kaišytiniais raštais ir spalvotos, skersai dryžuotos siauromis diminio rašto juostelėmis. Šimtmečio pabaigoje panemuniuose pasirodė ir vienspalvių tamsių prijuosčių, apačiose siuvinėtų spalvotų gėlių girliandomis.

Moterų liemenės dažniausiai buvo siuvamos iš puošnių fabrikinių audinių: šilko, damasto, vienspalvės arba margos vilnos. Visoje Dzūkijoje labiausiai paplitęs jų sukirpimo būdas, matyt, buvo perimtas iš XVIII amžiaus aukštesniųjų luomų aprangos: liemenė su keturiais nuo liemens nesusiūtais platėjančiais skverneliais. Liemenės priekyje skverneliai nesueidavo: ten būdavo įsiuvamas arba apdaila išryškinamas keturkampis įduras, siekiantis tik iki liemens. Šiaurėje būta ir kito sukirpimo liemenių – nuo liemens prisiūtais klostytais skverneliais, kaip kaimyninėje Aukštaitijoje. Amžiaus pabaigoje pradėtos siūti ir visai trumpos, iki liemens liemenės.

Dzūkės audė ypač daug juostų ir iki pat XX amžiaus ryšėdavo jas vilkėdamos šventadieniu kostiumu. Dauguma tų juostų buvo rinktinės, išaustos specifiniais regionui būdingais raštais, derinant dvi kontrastingas spalvas. Moterų juostos dažniausiai būdavo neplačios, tačiau austos iš plonų siuvinėjimo siūlų, vadinamųjų skaistgijų, todėl su išrinktais gana sudėtingais raštais. Būta ir palyginti nauja kaišytine technika austų juostų – tos, skirtingai nuo rinktinių, kurias ryšėdavo ir vyrai, laikytos tik moteriškomis.

Dzūkų, kaip ir kitų regionų, moterys išeigai stengdavosi įsitaisyti odinius batelius, tačiau, matyt, dažniau nei kitos turėdavo tenkintis namų darbo apavu: naginaitėmis ir vąšeliu iš storų lininių siūlų nunertomis čempėmis.

Dzūkės labiausiai mėgo koralų karolius, dažniausiai turėdavo juos smulkius daugiaeilius. Nešiodavo ir pigesnius stiklinius. Merginos puošė galvas gėlėmis, aukso spalvos galionais (ypač Užnemunėje) ir iš šilkinių kaspinų, juostelių, karoliukų bei kitokių blizgučių padarytomis karūnėlėmis. Panaši nebrangi ryškiaspalvė galanterija dažnai būdavo naudojama ir ištekėjusių moterų kykų puošybai, taip pat – atskirai pasiūtiems, su baltomis skarelėmis ryšimiems antkakčiams gaminti. Dzūkės dėvėjo baltus ir spalvoto audinio – šilko, vilnos, margintos medvilnės – kykus. Baltųjų kykų pakaušio dalis pradžioje būdavo siuvama iš namų darbo pintinio nėrinio (piniko), vėliau, šimtmečio pabaigoje, kaip ir visas kykas, nuneriama vąšeliu.

Išeigai virš kyko arba užrišto aplink galvą antkakčio paprastai būdavo gobiamasi balta arba spalvota naminio audimo arba fabrikine skarele. Skareles rišdavo mazgu pakaušyje, o vėlesniu laikotarpiu – dažniau po smakru.

Ištekėjusios moterys, ypač Šiaurės Dzūkijoje ir Užnemunėje, pečius siausdavo balto lino drobulėmis. Šaltu oru buvo dėvimos didelės vilnonės skaros, kurių seniausios buvo pailgos formos, lenkiamos ir ant pečių siaučiamos išilgai. Vėlesnės šiltosios skaros, kaip ir kituose regionuose, austos kvadratinės ir ne tokių ryškių spalvų.

Moterų sermėgos XIX amžiaus antrojoje pusėje siūtos iš pilko natūralių vilnų spalvos milo, platėjančios į apačią, gausiai puoštos tamsiomis dekoratyvinėmis siūlytėmis ir tamsaus audinio – aksomo, vilnos – apvadais.

Dzūkų vyrų sermėgos iš tokio pat pilko milo, sukirptos panašiai kaip moterų. Panašiai ir puoštos – tamsiomis siūlėmis ir apvadais. Kelnės siūtos iš naminių tamsokų audinių, vienspalvių arba smulkiai languotų. Šiame regione ne tik moterys, bet ir vyrai tradicinius drabužius vilkėjo palyginti ilgai. Todėl XIX amžiaus pabaigoje vyriški viršutiniai drabužiai įgavo nemažai pereinamosios iš kaimietiškos į miestietišką mados bruožų: sermėgos kartais būdavo siuvamos su atverčiamais atlapais, o surdutai gausiai puošti, panašiai kaip senosios sermėgos. Puošti ir tuo metu pasirodę pirmieji vyriški švarkai. Po švarku kartais būdavo vilkima liemenė – klasikinio miestietiško kostiumo dalis, nors ir pasiūta iš naminio audinio.

Senesnieji dzūkų vyrų marškiniai, kaip ir kituose regionuose, būdavo mažai puošiami arba visai nepuošiami. Tačiau marškinių krūtinė, apykaklė ir rankogaliai pradedami vis dažniau siuvinėti, pradžioje, matyt, baltais, o vėliau ir spalvotais siūlais. Vilkint tokiais marškiniais, neberyšėtos kaklaskarės.

Vyrai juosėjo plačiomis rinktinėmis juostomis ir avėdavo, jei tik leido išgalės, aulinius batus arba pusbačius. Skrybėlės, kaip ir kitur, buvo veltinės. Apie XIX amžiaus vidurį beveik nebedėvimos Rytų Lietuvai būdingos skrybėlės su prie kaubrės prigludusiais kraštais. Vėliau nešiotos kepurės su snapeliu, o kartais – ir skrybėlės, artimos to laiko miesto madai. Dzūkijoje skrybėlės kaip ir kitur buvo puošiamos rinktinėmis juostelėmis, gaidžio bei kitų paukščių plunksnomis, prisegtomis gėlėmis.

Nacionalinis kultūros centras

Darbo laikas

Pirmadienis-Penktadienis
08.00 - 20.00
Šeštadienis-Sekmadienis
08.00 - 18.00

Paslaugos

Konsultuojame, padedame pasirinkti audinius, modelius, tautinių kostiumų priedus, atsižvelgiant į  pageidaujamą Lietuvos etnografinį regioną ir Jūsų poreikius. Teikiame paslaugas kaip Vilniuje taip ir visoje Lietuvoje

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.
Sužinoti daugiau Sutinku