Tautiniai rūbai

Šventadieniai XIX amžiaus kaimo drabužiai

Seniausi lietuvių liaudies drabužių piešiniai ir aprašymai mus pasiekė iš XVII amžiaus. Tačiau išsamesnės informacijos, leidžiančios atkurti šventadienį liaudies kostiumą, surinkta tik apie XIX amžiaus drabužius. Išliko ne tik kur kas platesni to laiko tradicinės kaimo aprangos aprašymai, bet ir nemažai pačių drabužių, šiandien saugomų Lietuvos ir užsienio muziejuose. Taip pat užrašyta žmonių, jaunystėje dar vilkėjusių tradiciniu kostiumu, atsiminimų. Beje, yra pagrindo manyti, kad kaip tik XIX amžiaus šventadieniai valstiečių drabužiai buvo patys puošniausi, nes, palyginti su praėjusiais laikais, jau buvo pagerėjęs pragyvenimas, panaikinta baudžiava, nebeteko galios kai kurie luominiai apribojimai.

Lietuvoje tradiciniais drabužiais valstiečiai visuotinai vilkėjo maždaug iki XIX amžiaus aštuntojo dešimtmečio. Vėliau šventadieniams pasipuošti jie vis dažniaus siūdindavosi pavienius miesto mados drabužius, o kartais ir visą kostiumą. XX amžiaus pradžioje vietiniai, bet jau artimesni miesto madai kostiumo variantai dar buvo dėvimi Dzūkijoje ir Klaipėdos krašte. Kituose regionuose tradiciniu liaudies kostiumu vilkėjo tik vienas kitas senukas ar šiaip keistuolis, o dauguma dėvėdavo tik atskiras praktiškas arba papročių reikalaujamas jo dalis, pavyzdžiui, dideles vilnones skaras, pirštines, krikšto juostas.

Iki pat XX amžiaus pradžios tradiciniai liaudies drabužiai dažniausiai buvo siuvami iš specialių naminių lininių ar vilnonių audinių. Audimas buvo vienas svarbiausių kaimo moters užsiėmimų, jos geras vardas priklausė nuo sugebėjimo plonai verpti ir austi dailesnius ir sudėtingesnius audinius negu kaimynės.

Ypač kokybiški buvo lino audiniai. Šventadienės prijuostės, marškiniai, drobulės, nuometai ir skaros buvo audžiami iš ypač plonai suverptų siūlų: ar jie tinkami, moterys tikrindavo verdamos sruogas per vestuvinį žiedą. Ploniausi lininiai kaimo audiniai būdavo beveik peršviečiami kaip muslinas. Šventiniams drabužiams skirta drobė visada buvo balinama.

Lininiai audiniai būdavo audžiami pačiais sudėtingiausiais kaime žinomais būdais. Greta lygaus plono drobinio (dvinyčio) audimo austa atlasiniu, ripsiniu, pluoštiniu, rinktiniu, kaišytiniu ir kt. būdais. Apie XIX amžiaus vidurį paplito ir damastinių audinių. Sudėtingiausius audimo būdus kaime paskleisdavo keliaujantys amatininkai audėjai, vadinti atkočiais.

Lietuvoje augintų avių vilna buvo šiurkštoka, todėl vilnoniai audiniai buvo standūs, o storesnieji sunkūs. Moterų ir vyrų sermėgos siūtos iš velto milo, dažniausiai nedažyto, pilko arba kitokio natūralios vilnos atspalvio. Tuo tarpu naminė vilna, skirta moterų sijonų, liemenių, juostų audiniams, būdavo dažoma ryškiomis kontrastingomis spalvomis: raudona, mėlyna, žalia, juoda, ruda, geltona. Iki XIX amžiaus septintojo dešimtmečio naudoti naminės gamybos augaliniai ir mineraliniai dažikliai, vėliau juos pakeitė prekeivių parduodami sintetiniai dažai, šiek tiek praplėtę įprastą spalvų gamą. Seni tradiciniai spalvų deriniai pasipildė violetiniais, tamsiai raudonais, rožiniais atspalviais. Spalvoti grynos vilnos drabužių audiniai paprastai austi dryžuoti, languoti arba vienspalviai. Kiekvienas regionas turėjo savitas mėgstamas spalvas ir jų derinius.

XIX amžiuje, be grynų vilnonių ir lininių, drabužiams austa daug mišraus pluošto, ypač pusvilnonių audinių. Jie būdavo lygūs, languoti, dryžuoti, kartais ir raštuoti spalvotos vilnos ornamentais, įvairiais būdais įaudžiamais į lininį, o vėliau – ir į medvilninį dugną. Seniausi pusvilnoniai kaimo audiniai buvo nuo XIV amžiaus plitusios rinktinės juostos. XIX amžiuje Vakarų Lietuvoje vis dažniau audžiami pusvilnoniai išeiginių liemenių, prijuosčių, švarkelių, sijonų audiniai. Šimtmečio viduryje valstietės pradėjo pirktis fabrikinius baltus ir spalvotus medvilninius siūlus, kurie iš dalies pakeitė liną pusvilnoniuose arba baltuose raštuotuose audiniuose. Ypač didelę paklausą turėjo raudoni merserizuoti medvilniniai siūlai, kurių įaudimais buvo puošiami balti lino audiniai – tie siūlai ir jų raštai vadinti žičkais. Moterys pirkdavosi ir siuvinėjimui skirtus aukštos kokybės vilnonius siūlus – skaistgijas, jais įausdavo į pusvilnonius audinius rinktinius bei kaišytus ornamentus. Iš skaistgijų dar būdavo pinamos juostos, mezgamos riešinės, daromi kutai, kitos šventadienio kostiumo detalės.

Lietuvoje tradiciniai drabužiai buvo puošiami dažniausiai įvairiais įaustais ornamentais. Siuvinėtų drabužių daugiau pasitaiko tik kai kuriuose regionuose, visų pirma Klaipėdos krašte. Kitur – Suvalkijoje, Žemaitijoje, Užnemunės Dzūkijoje – siuvinėta kur kas mažiau, ir gana trumpą laiką, dažniausiai paskutiniame XIX amžiaus ketvirtyje. Rytų Lietuvoje (Aukštaitijoje, Rytų Dzūkijoje) šiek tiek siuvinėta tik pačioje šimtmečio pabaigoje, kada tradicinis kostiumas nebe visur buvo vilkimas. Siuvinėjimo raštai ir motyvai liaudies tekstilę pasiekė per dvarų ir bažnytinius drabužius, o šimtmečio pabaigoje – ir per rankdarbių knygas arba lapus su raštų piešiniais, kurie pasiekdavo Lietuvą iš Vokietijos, Lenkijos ar Rusijos.

Moterų drabužiams papuošti gana dažnai naudoti namų darbo nėriniai, etnografinėje literatūroje paprastai vadinami pinikais. Visuose regionuose buvo paplitę pintiniai nėriniai, neriami balana perpinant ant rėmelio arba tarp dviejų lentelių įtemptus siūlus. Iš šiuo būdu gauto gana tampraus plataus nėrinio moterys siūdavo ir kykus. Taip pat visuose regionuose aptinkama nėrinių, pintų ant velenėlio. Juos dažniausiai siūdavo prie nuometų, prijuosčių, drobulių, skarelių kraštų. Retesni buvo rištiniai nėriniai: kartais jais, supintais iš paliktų audinio gale metmenų siūlų, būdavo užbaigiamas rankoje laikomos dailios skepetaitės (skarinio), rečiau nuometo ar prijuostės kraštas. XIX amžiaus pabaigoje, atsiradus nebrangiems pramoniniams nėriniams, nustota namie gaminti pintinius nėrinius, o kykus, kur jie dar buvo dėvimi, pradėta nerti lengvesniu nauju būdu – vąšeliu.

Virbalais megzti drabužiai – beveik vien kojinės, pirštinės ir riešinės – buvo nevienodai paplitę skirtinguose regionuose. Vakarų Lietuvoje aptinkamos seniausios ir dailiausiai numegztos kojinės bei pirštinės. Rytų Lietuvoje megzti pradėta vėliau, kai kur tik XIX amžiaus pabaigoje, o patys dirbiniai buvo ne tokie dailūs, jų raštai paprastesni.

Nors didžiąją audinių dalį kaimo moterys išsiausdavo pačios, tačiau buvo mielai perkami ir kai kurie manufaktūrų ar fabrikų tekstilės gaminiai. Iš fabrikinių audinių, dažniausiai brangių ir spalvingų: šilko, damasto, brokatelės, lamos, aksomo, ryškiai margintos ir vienspalvės plonos fabrikinės vilnos siūtos išeiginės moterų liemenės, kartais ir kykai. Kai kuriuose regionuose XIX amžiaus antrojoje pusėje turtingesnės valstietės dėvėdavo kašmyro, šilko prijuostes. Taip pat buvo gana gausiai perkama įvairi galanterija: metalo siūlais atausti platūs ir siauri galionai, raštuoti šilko kaspinai, įvairios juostelės bei kaspinėliai apdailai, stiklo karoliukai ir dirbtinės gėlytės galvos papuošalų gamybai. Ypač buvo mėgstamos didesnės ir mažesnės šilko, plonos vilnos ar marginto kartūno skaros – beje, mažesnes skareles ant kaklo ryšėjo ir vyrai. Šimtmečio pabaigoje gana dažnai būdavo perkama ir plona balta medvilnė, iš kurios moterys vis dažniau siuvosi skareles, prijuostes, apatinius sijonus, naudojo baltai siuvinėtoms marškinių dalims, vyriškų marškinių krūtinei puošti.

XIX amžiuje kaimo moterų drabužiai turėjo daugiau specifinių vietinių bruožų. Jiems kelti griežtesni ir konkretesni reikalavimai, susiję ir su vietinėmis tradicijomis bei papročiais, ir su išlikusiais ikikrikščioniškais prietarais bei vėlesnėmis katalikiškos arba protestantiškos bendruomenės moralinėmis pažiūromis. Žinomas ne vienas atvejis, kai asmeninis parapijos kunigo požiūris ilgam nulemdavo apylinkės moterų drabužių konservatyvumą arba, atvirkščiai, paspartindavo senosios mados sunykimą. Senoviniai, jau nebedėvimi moterų drabužiai kartais būdavo ilgai saugomi šeimoje, kartais brangų jų audinį panaudodavo mažesniam drabužiui pasiūti. Palyginti daug senovinių moteriškų drabužių išliko ir pateko į muziejus.

Tuo tarpu vyrų kostiumas, kurio tradiciškumą dažniau lėmė tik turtas bei luominiai apribojimai, XIX amžiuje keitėsi greičiau ir ilgainiui tapo panašesnis į miestiečių aprangą. Vyriškais drabužiais, išskyrus kai kurias spalvingesnes namų darbo detales, kur kas mažiau domėjosi įdomybių rinkėjai ir kolekcininkai, todėl dauguma jų sunyko nesulaukę muziejų dėmesio. Visas šventadienis vyro kostiumas šiandien dažniausiai atkuriamas daugiau remiantis užrašyta informacija ir ikonografija negu negausiais išlikusiais drabužiais.

Lietuvos teritorijoje yra susiformavę penki etnografiniai regionai, kurie skiriasi vienas nuo kito tarmėmis bei įvairiais etninės kultūros aspektais – tarp jų ir tradiciniais kaimo drabužiais. Tai Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija, Suvalkija ir Klaipėdos kraštas. Šio suskirstymo pagrindas – seni gentinių žemių junginiai, kurių pradiniai skirtumai ilgainiui didėjo arba, atvirkščiai, mažėjo. Šventadienį kostiumą visuose regionuose sudarė tos pačios pagrindinės dalys, skyrėsi tik drabužių sukirpimas, spalvos, ornamentai, atskirų dalių dėvėsena, papildomos detalės, papuošalai bei kiti aksesuarai. Nevienodi buvo ir to paties regiono atskirų vietovių drabužiai. Pavyzdžiui, Suvalkijoje skyrėsi kapsų ir zanavykų, Dzūkijoje – šiaurinių ir Užnemunės dzūkų, Žemaitijoje – šiaurinių ir pietinių žemaičių kostiumai. Valstiečių drabužių bruožai formavosi parapijoje: XIX amžiuje dauguma moterų ir net dalis vyrų nedažnai peržengdavo jos ribas. Mados naujienos dažniausiai būdavo nusižiūrimos šventadieniais savoje bažnyčioje, kurioje parapijiečiai pasirodydavo visa išeiginio kostiumo grožybe.

Laikui bėgant keitėsi ir aukštesniųjų luomų, ir valstiečių drabužiai. Tai lėmė kintantys papročiai, įstatymai, turtas, religija. Be abejo, įtakos turėjo ir naujos mados, kurių dvelksmas kaimą pasiekdavo per vietinių dvarininkų bei miestiečių apdarus, krautuvininkų ir keliaujančių prekeivių siūlomus naujoviškus dirbinius. Žinoma, kaimo gyventojai nebuvo tokie turtingi, kad dažnai keistų savo geruosius drabužius. Kita vertus, papročių susaistytoje kaimo bendruomenėje gyvavo griežtos, lėtai kintančios apsirengimo taisyklės, dėl kurių kai kurie tautinio kostiumo elementai išliko privalomi labai ilgai, kartais ištisus šimtmečius. Kaip tik toks senesnės ir naujesnės kilmės drabužių, simbolinę prasmę įgijusių jų elementų ir papuošalų derinys suteikia lietuvių tautiniam kostiumui tą nepakartojamą žavesį, puošnų ir egzotišką vaizdą, kurį pirmieji įvertino XVIII amžiaus pabaigos–XIX amžiaus pradžios romantikai, rašytojai ir dailininkai ir dėl kurio vėliau tas kostiumas virto nacionaliniu simboliu, turinčiu perteikti visai tautai būdingą grožio sampratą.

Moterų kostiumai

Vasarinis lietuvės valstietės kostiumas XIX amžiuje susidėjo iš marškinių, dviejų ar daugiau sijonų, prijuostės, liemenės ir apavo. Vėsesniu oru, o pagyvenusios moterys dažnai ir vasarą, vietoje liemenės arba virš jos vilkėjo trumpu arba pusilgiu švarkeliu.

Marškiniai buvo siuvami iš naminės drobės. Atskirai būdavo audžiamas platesnis rietimas stuomeniui, siauresnis – rankovėms bei kitoms dalims su jau įaustais reikiamose vietose ornamentais. Moteriški marškiniai buvo siuvami ilgi, kartais priduriant sijono dengiamą apatinę dalį iš storesnės, prastesnės medžiagos. Labiausiai visuose regionuose paplitęs marškinių sukirpimo būdas buvo tunika su perpetėmis, sustiprinančiomis drabužio audinį ties pečiais. Rankoves dažniausiai siūdavo su rankogaliais. Virš ilgųjų marškinių kai kur, ypač vėsiu oru, būdavo vilkimi trumpi antrieji ar netgi tretieji marškiniai. XIX amžiaus antrojoje pusėje trumpieji marškiniai vis dažniau dėvėti vieni, be to, marškinių rankoves, apykakles, kitas puošniąsias dalis, o kai kada ir visus marškinius pradėta siūti ir iš fabrikinės medvilnės. Dar kiek vėliau įaustus kiekviename regione savitus audimo raštus daug kur pakeitė siuvinėjimas baltais ir spalvotais siūlais arba ryškių vietinių ypatumų turinti puošyba smulkiomis dekoratyvinėmis siūlytėmis ir klostelėmis.

Šventadieniai vilnoniai ir pusvilnoniai sijonai dažniausiai buvo ryškių spalvų languoti arba dryžuoti. Jie dėvėti platūs (vidutiniškai 3 metrų pločio), raukti aplink liemenį. Lininiai sijonai laikyti prastesniais, netinkamais didelėms šventėms. Šventadieniais beveik visur Lietuvoje būdavo segima bent po du sijonus, kai kur – daugiau, net iki penkių ar septynių. Viršutinis sijonas būdavo pats geriausias, o apatinių kai kada labai gražias išausdavo tik apačias.

Prijuostes Lietuvoje dėvėjo visos moterys – nuo mažų mergaičių iki senučių. Tai buvo labai svarbi moters kostiumo dalis, susijusi su papročių ir padorumo reikalavimais. XIX amžiuje šventadienė prijuostė būdavo gana plati, dažniausiai stačiakampė, suraukta ties liemeniu. Šimtmečio pradžioje visoje Lietuvoje vyravo baltos lininės prijuostės su įaustais raudonais ornamentais – kiekviename regione savitais. Antrojoje šimtmečio pusėje daugumoje regionų madingos pasidarė tamsesnės spalvotos prijuostės.

Liemenės taip pat laikytos privaloma kostiumo dalimi. Kaimo moters išeiginių drabužių komplekte būtent liemenė aiškiausiai rodė aukštesniųjų luomų ir miestiečių madų įtaką. Liemenės būdavo siuvamos iš brangių pramoninių arba kartais iš naminių pusvilnonių audinių. Jų sukirpimas ir mėgstamos spalvos įvairiuose regionuose gerokai skyrėsi.

Ištekėjusios moterys privalėjo dengti galvas, todėl labai svarbi jų šventadienio kostiumo dalis buvo galvos apdangalai: nuometai bei skarelės ir po jomis arba vietoje jų dėvimi įvairūs kykai. XIX amžiaus pirmojoje pusėje daugelio vietovių jaunamarčių ir moterų, turinčių vaikų, galvos apdangalai būdavo skirtingi.

Daugelį išeiginių skarų ir visus nuometus moterys audė pačios. Kykus siūdavo iš namų darbo audinių bei nėrinių ir iš baltų bei spalvotų fabrikinių medžiagų, jiems papuošti naudojo daug įvairių galanterijos priedų. Skarelės priekyje kartais būdavo puošiamos antkakčiais (brindomis, pabriuvėliais), kurie imitavo puošnų po skara dėvimo kyko kraštą.

Merginos galėjo vaikščioti vienplaukės. Plaukus jos pynė į kasas, kurias nešiojo paleistas gulėti ant nugaros, o dar dažniau įvairiais būdais sudėtas pakaušyje arba aplink galvą – nelygu kokia mada buvo jų parapijoje. Per didžiausias iškilmes, o ypač vestuves jos puošdavosi vainikais arba karūnomis. Kai kuriose vietovėse nuotaka ir pamergės dėvėjo specialius galvos papuošalus. Merginos galėjo ryšėti ir skareles, tačiau užrištas kitokiu būdu negu moterų. Merginų kasos ir skarelės kartais būdavo apkaišomos gėlėmis.

Mėgstamiausias šventadienis moterų apavas buvo odiniai bateliai, paprastai pasiūti vietinio batsiuvio. Dažna moteris taupydama jais apsiaudavo tik atėjusi prie bažnyčios. Neišgalinčios nusipirkti batų avėjo namų darbo apavą: nagines, vyžas, čempes ar klumpes – žiūrint, kuriame regione gyveno. Batelius avėjo su kojinėmis, pačių megztomis lininėmis arba vilnonėmis, o kartais, matyt, ir pirktomis fabrikinėmis. Avint kuklesnį namų darbo apavą, kojas dažniau vyniodavo autais – šventadieniai autai būdavo visada balti, lininiai, juos ir apavą prilaikydavo apie blauzdą apvyniotos siauros namie išaustos juostelės (apyvaros, pakelaitės).

Moterišką kostiumą papildydavo juosta, karoliai, ant pečių gobiamos skarelės ir didelės skaros, nosinės ir kiti smulkūs priedai, kurių dauguma turėdavo gana ryškius regionui būdingus bruožus.

Kai kurios ant pečių siaučiamos skaros – žinomiausios iš jų yra baltos pailgos formos lininės drobulės – dėvėtos ne tik dėl patogumo ar grožio, bet ir dėl senų papročių – kaip apsauga nuo blogio pačiai moteriai ir jos kūdikiui.

Šaltuoju metų laiku moterys vilkėjo ilgomis arba trumpomis sermėgomis, siūtomis iš naminio milo, siautėsi didelėmis, storomis vilnonėmis arba pusvilnonėmis skaromis. Turtingosios turėdavo avikailio kailinius, aptrauktus vilnoniu audiniu.

Vyrų kostiumai

Išeiginis vasarinis vyro kostiumas XIX amžiuje susidėjo iš baltų marškinių, ilgų siaurokų kelnių – trumpas siauras kelnes iki kelių valstiečiai kartais mūvėjo tik Klaipėdos krašte – sermėgos, batų, skrybėlės, juostos arba diržo, o kartais ir kaklaskarės bei liemenės.

Vyrų marškiniai būdavo sukerpami panašiai kaip moterų, bet dažniausiai visai nepuošiami austais arba siuvinėtais ornamentais – šventadieniame kostiume tai buvo menkai matomas drabužis.

Kelnes siūdavo dažniausiai iš naminio vilnonio arba pusvilnonio audinio, neryškių tamsių arba natūralios vilnos spalvų, tačiau kai kuriose vietovėse nešiotos ir ryškiaspalvės.

Sermėga vadintas kaftano tipo drabužis, pasiūtas iš velto naminio milo, paprastai ilgumo virš kelių, buvo bene svarbiausia vyriško kostiumo dalis. Jo sukirpimas, atskiruose regionuose skirtingas, turėjo panašumo su įvairių laikotarpių europinėmis madomis ir rodė toje vietovėje susiklosčiusias kultūrines įtakas. Vyrų ir moterų sermėgas dažniausiai siūdavo ne pati namų šeimininkė, o keliaujantis siuvėjas. Panašiai buvo siuvami trinyčiai – storas lininis viršutinis drabužis, skirtas vilkėti šiltesniu oru. Tačiau trinyčiai buvo laikomi prastesniu drabužiu negu vilnonė sermėga, kuri per dideles šventes buvo vilkima netgi šiltu oru.

Kai kuriuose regionuose, ypač Žemaitijoje ir Vakarų Aukštaitijoje, gyveno nemažai neturtingų bajorų. Jie rengdavosi kaip valstiečiai, tik prisisegdavo kardus, kuriuos nešioti turėjo teisę. Be to, žinoma, kad bajoriškos kilmės vyrai ir moterys savo aprangai naudojo daugiau fabrikinius audinius ir labiau sekė dvaro bei miesto mada.

XIX amžiaus antrojoje pusėje vyrų sermėgas pamažu pakeitė iš tuometinės miesto mados perimti panašaus silueto, tačiau kitaip sukirpti surdutai, o XIX ir XX amžiaus sandūroje – trumpi švarkai. Po surdutu ir švarku vyrai kartais vilkėjo liemenę, taip pat perimtą iš miesto mados ir dažniausiai siūtą iš naminio vilnonio arba pusvilnonio audinio. Ant kaklo rišdavo kaklaskarę – įstrižai sulenktą kvadratinę skarelę, kuri XIX amžiaus viduryje dažniau būdavo naminio audinio, balto arba languoto, o vėliau – fabrikinio ryškiaspalvio šilko ar plonos vilnos.

Spalvinga vyriško kostiumo detalė buvo juosta, kuria vyrai daugiausia juosėjo rytinėje ir pietvakarių Lietuvoje. Tikėtina, kad mada juostis plačiomis juostomis tarp valstiečių vyrų paplito nusižiūrėjus į XVIII amžiaus abiejų Tautų Respublikos bajorų mėgtą kontušo juostą – neatskiriamą vadinamojo ,,sarmatiškojo“ kostiumo dalį. Vakarų Lietuvoje vyrai dažniau juosėjo odiniais diržais, kartais puoštais metalu arba aptrauktais siuvinėtu audiniu.

Vyrai paprastai avėjo vietinių batsiuvių siūtus aulinius batus. Minkšti tokių batų aulai būdavo parišami odiniais raišteliais arba siauromis naminio audimo juostelėmis. Naginės, vyžos ar klumpės laikytos menkesniu apavu ir šventadieniais buvo avimos tik neturtingesniųjų.

Labai svarbi vyriško išeiginio kostiumo dalis buvo skrybėlė. Skrybėles iš geriausių vilnų veldavo amatininkai skrybėlininkai. Skrybėlių formos atskiruose regionuose skyrėsi: rytinėje Lietuvos dalyje ilgai dėvėtos skrybėlės su prigludusiais prie kaubrės kraštais, kildinamos iš senovinės kepurėlės – „magerkos“, kurios madą iš Vengrijos į mūsų kraštus greičiausiai atvežė karalius Steponas Batoras. Tuo tarpu Vakaruose dažnesnės buvo skrybėlės platesniais tiesiais kraštais. Praktiniais sumetimais skrybėlės dažniau buvo veliamos tamsios, jų kaubrės perrišamos juostelėmis, puošiamos povo, gaidžio bei dar kitokiomis plunksnomis arba gėlėmis. XIX amžiaus pradžioje lietuvių valstiečiai stebindavo svetimšalius tuo, kad savo šventadienių skrybėlių beveik niekada nenusiimdavo – net tada, kai aukštesniųjų luomų atstovo akimis to reikalavo etiketas. Šimtmečio pabaigoje visuose regionuose skrybėles pakeitė kepurės kietu priekakčiu. Žiemą vyrai nešiojo kailines kepures ir vilkėjo ne tik milo sermėgomis, bet ir kailiniais.

XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje tradiciniai kaimo kostiumai pradėjo sparčiai nykti ir užleido vietą pagal miesto madą siuvamai aprangai. Kurį laiką dar buvo vilkėta drabužiais, kuriuos galima pavadinti vėlyvaisiais liaudies kostiumų variantais arba pusiau tradicine, jau artėjančia prie miesto mados apranga.

Tokie vėlyvi šventadieniai moterų drabužiai dar išlaikė nedidelius regioninius skirtumus. Jie ilgiausiai išliko ir buvo ryškiausi Klaipėdos krašte ir Dzūkijoje. Vyrų drabužiai greičiau prarado vietinį savitumą ir tapo panašūs į miestietiškus.

Lietuvos nacionalinis kultūros centras

Darbo laikas

Pirmadienis-Penktadienis
08.00 - 20.00
Šeštadienis-Sekmadienis
08.00 - 18.00

Paslaugos

Konsultuojame, padedame pasirinkti audinius, modelius, tautinių kostiumų priedus, atsižvelgiant į  pageidaujamą Lietuvos etnografinį regioną ir Jūsų poreikius. Teikiame paslaugas kaip Vilniuje taip ir visoje Lietuvoje