Skip to main content

Žemaitijos krašto tautinis kostiumas

Zemaitijos etnografinis regionas

Jau XIX amžiaus aprašymuose nurodoma, kad žemaičių drabužiai išsiskiria iš kitų regionų kostiumų spalvingumu, dažnai – ir turtingumu, brangių moteriškų skarų ir karolių gausa, ne pilko milo, o spalvotais viršutiniais vyrų drabužiais. Jau tada pastebėti aprangos skirtumai Žemaitijos vakarinėje ir rytinėje dalyse – kai kurie Rytų žemaičių drabužiai, pavyzdžiui, vyrų sermėgos, merginų galionai, rinktinės juostos, labai artimi Vakarų aukštaičių drabužiams.

Kitokie Pietų ir Šiaurės žemaičių drabužiai. Šiaurės Žemaitijos moterų kostiumai ypač ryškių spalvų, tarp kurių vyravo raudona. Pietų žemaitės segėjo kiek santūresnių, nors taip pat ganėtinai ryškių spalvų viršutinius sijonus, o vyrų aprangos formos ir puošyba regiono pietuose buvo archajiškesnė negu šiaurėje.

Moterys Žemaitijoje vilkėjo ilgais tunikos su perpetėmis tipo marškiniais, sukirptais panašiai kaip aukštaičių, tačiau papuoštais kitaip. Žemaitės dažniausiai įausdavo raudono geometrinio ornamento juostas į siauras stačias marškinių apykakles, krūtinės užsegimo lystelę, rankogalius, rečiau – ir į rankovės apačią. Pats ornamentas paprastai būdavo labai smulkus, sukomponuotas iš mažų rombelių, vingelių, kryželių. Pietinėje Žemaitijoje marškinių rankovės kartais buvo siuvamos ir be rankogalių, tačiau tada jos būdavo siauros ties riešais, o pažastys paplatintos specialios formos įdurais – panašių rankovių aptinkama kaimyniniame Klaipėdos krašte.

Žemaitijoje labiausiai mėgti išilgai dryžuoti sijonai, austi netikro atlaso (keturnyčio) audimu. Šiame krašte dažna nesimetriška audinių raporto kompozicija. Sijono audinyje paprastai derintos bent penkios kontrastingos spalvos, kurių viena vyraujanti. Šiaurės Žemaitijoje ji dažniausiai raudona. Languotų sijonų šiame regione būta daug mažiau, ir jie vėlyvesni. Žemaitės segėdavo kelis sijonus, kai kuriais duomenimis net penkis vienu metu. Antrojo sijono, vilkimo tiesiai po viršutiniu, apatinė dalis taip pat būdavo labai puošni. Pietų Žemaitijoje tokio sijono apačia būdavo audžiama ryškiais skersiniais dryžiais. Tada einant keliu buvo galima drąsiai pasikaišyti viršutinį, geriausiąjį. XIX amžiaus paskutiniame ketvirtyje apatinio vienspalvio (pvz., raudono, rudo) sijono apačios būdavo gausiai išsiuvinėjamos spalvotais augaliniais ornamentais. Regiono šiaurėje apatinių balto lino sijonų apačias siuvinėdavo kiauraraščiu.

Žemaičių prijuostės taip pat buvo išilgai dryžuotos. Jos plačios, ne per daug ilgos. Kaip ir sijonai, jos dažnai buvo audžiamos nesimetriškai sukomponuoto raporto raštu, o kartais ir visai be raporto – dryželių ornamentas nežymiai keičiasi per visą prijuostės plotį. Audžiamos iš lininių, o nuo XIX amžiaus vidurio ir iš medvilninių verpalų prijuostės buvo kelių tipų. Ankstyviausios – baltu drobinio pynimo dugnu, kuriame raudoni nesudėtingo ornamento dryželiai įausti daugiausia atlasiniu audimu, paįvairintu išrinktais ,,dantukais“. Raudona spalva audinyje kartais nusverdavo baltą. Tokios prijuostės buvo paplitusios visoje Žemaitijoje. XIX amžiaus antrojoje pusėje šiaurinėje regiono dalyje prijuostės pradėtos austi ataudų ripsu ir kaime vadintos sumuštinėmis. Jose dažnai vyraudavo raudona spalva. Pietų Žemaitijoje plito balto dugno prijuostės su išilginiais rinktinio arba pluoštinio (diminio) raudono ornamento dryžiais ir – jau šimtmečio pabaigoje – prijuostės spalvotu medvilniniu dugnu bei vilnoniu raštu.

Žemaitės vilkėjo liemenes su aukščiau liemens arba visai po krūtine pridurtais raukčiais, o dar dažniau klostytais arba gofruotais skverneliais. Panašiai, su paaukštinta liemens linija, būdavo siuvami ir šio krašto moterų švarkeliai, trumpos sermėgėlės. Šis sukirpimas, galimas dalykas, perimtas iš ampyro, o galbūt ir senesnės renesansinės mados, turi analogų Skandinavijos tautų liaudies kostiumuose. Beje, su pastaraisiais žemaičius sieja ir daugiau aprangos ypatumų: kai kurie audinių ir mezginių ornamentai, spalvoto vilnonio siuvinėjimo raštai. Žemaitija – vienintelis regionas Lietuvoje, kur moterų liemenės dažniau siūtos ne iš fabrikinių, bet iš pusvilnonių languotų arba skersai dryžuotų naminių audinių.

Šventadieniais žemaitės avėjo odinius batus, neturtingesnės – nagines. Kai kur audavosi ir dailesnio darbo medinėmis klumpėmis, šiaip jau avėtomis kasdien.

Moterys puošėsi gintaro karoliais – dažniausiai nuo vienos iki trijų eilių – be to, ant kaklo šventadieniais buvo nešiojami škaplieriai ir kitos devocionalijos, kabančios ant raudonų ir kitokių ryškių kaspinų.

Merginų vainikai, čia vadinti rangėmis, rangais, būdavo daromi iš specialiais būdais supintų šilkinių kaspinų. Kituose regionuose mėgti galionai, atrodo, dėvėti tik Rytų Žemaitijoje.

Ištekėjusios moterys ryšėjo kvadratines įstrižai sulenktas skareles. Dažniausias ryšėjimo būdas – su būdingu virš kaktos surištu mazgu ir paliktais styroti kampeliais. Labiausiai paplitusios buvo namie austos lininės arba medvilninės languotos raudonai baltos skarelės. Pietų Žemaitijoje jas ryšėjo iki pat XIX amžiaus pabaigos. Kartais jų pakraščius apsiūdavo spalvotais vilnoniais kuteliais. Žemaičių moterys iš kitų regionų išsiskyrė pamėgimu ryšėti vienu metu kelias skareles, derinti keletą užrišimo būdų bei skirtingus – naminius ir fabrikinius – audinius.

Kykai, pasiūti iš naminio balto bei languoto audinio, o gražesnieji ir iš fabrikinio šilko ar plonos vilnos, dažniau dėvėti po skarelėmis. Vieni gražiausių – plonos medvilnės kykai su ilgais plačiais raiščiais, gausiai siuvinėti baltu kiauraraščiu ir, matyt, dėvėti vieni, labai galimas dalykas, jaunamarčių. Žemaitijoje aptinkama ir pačių gražiausių baltų medvilninių kiauraraščiu siuvinėtų skarelių: jos būdavo rišamos po smakru ir XIX amžiaus paskutiniame ketvirtyje dėvėtos tiek moterų, tiek merginų. Įdomu, kad net šiuose palyginti vėlyvuose rankdarbiuose žemaitės liko ištikimos įpročiui nesilaikyti griežto ornamento pasikartojimo: priešingi skarelės kampai visada siuvinėti skirtingais raštais.

Išeiginis žemaitės kostiumas beveik neįsivaizduojamas be ant pečių siaučiamų skraisčių. Būta tradicinių, tik ištekėjusių moterų dėvėtų skraisčių. Pietų Žemaitijoje tai pailgos formos balto lino drobulė su galuose įaustais raudonais raštais, šiaurėje – didelė raudonai languota lininė arba medvilninė skara, sulenkta įstrižai. Be to, ir moterys, ir merginos nešiojo ant pečių ar kaklo užgobtas mažesnes languotas naminio audinio skareles, taip pat dideles bei mažas fabrikines šilko, kašmyro, medvilnės skaras. Šaltesniu oru būdavo gobiamasi didelėmis storomis vilnonėmis ir pusvilnonėmis skaromis. Seniausios jų, iki XIX amžiaus vidurio dėvėtos Šiaurės vakarų Žemaitijoje, buvo skersai dryžuotos kelių ryškių spalvų dryžiais. Vėlesnės austos kvadratinės, tačiau ir jos, palyginti su kitų regionų skaromis, buvo spalvingos.

Raudonlangių skarų gausa, tirštais žičkų raštais dekoruotos prijuostės ir vyraujančios raudonos spalvos dryžiais išausti sijonai šiaurinių žemaičių šventadienių drabužių ansambliui pelnė ,,ištisai raudono“ kostiumo vardą. Reikia pripažinti, kad šio regiono moterų drabužiai iš tiesų atrodo išsiskiriantys pačiomis intensyviausiomis, ryškiausiomis spalvomis. Tačiau šį įspūdį sukelia ne tik ir ne tiek pačios spalvos (XIX amžiuje dažai, siūlų atspalviai visoje Lietuvoje buvo beveik tie patys), kiek spalvų deriniai. Kaimo audėjos skyrė labai daug dėmesio papildomų spalvų parinkimui bei derinimui; tai yra pastebėjęs dar XIX amžiuje Žemaitijos drabužius aprašęs M. Brensztejnas.

Moterų sermėgos ir trumpesnės sermėgėlės, vilkėtos šaltesniu oru, būdavo taip pat siuvamos paaukštintu liemeniu ir puošiamos subtiliai išsiuvinėtais augaliniais ornamentais, balto avikailio apvadais.

Žemaičiai vyrai XIX amžiaus viduryje vilkėjo Vakarų Lietuvai būdingomis sermėgomis nuo liemens durtais skvernais, gausiai rauktais arba klostytais nugaroje. Pietuose vilkėtos dažniausiai šviesios nedažyto milo sermėgos. Tuo tarpu vidurio Žemaitijoje ir šiaurėje šventadienių sermėgų audinys dažnai būdavo dažomas tamsiai žalia, mėlyna, o vėliau ir juoda spalva. Žemaitijoje vyrai mūvėdavo ne tik artimų nedažytai vilnai atspalvių, bet ir ryškių languotų arba dryžuotų audinių kelnėmis. Dažniausiai ryšėdavo namie austomis baltomis arba raudonai languotomis lininėmis kaklaskarėmis.

XIX amžiaus antrojoje pusėje sermėgas pamažu pakeitė surdutai. Pastarieji siūti su atlapais, šiek tiek atidengiančiais marškinius. Todėl vis dažniau klostelėmis ir baltos medvilnės užsiuvais puošiama vyriškų marškinių krūtinė, ryšimos puošnesnės, dažnai kašmyrinės arba šilkinės fabrikinės skarelės. Atsiradus surdutui, po juo pradėta vilkėti liemenėmis, kurios Žemaitijoje dažnai siūtos iš ryškaus languoto naminio audinio, panašaus kolorito kaip moterų sijonai.

Žemaičių vyrų diržai apie XIX amžiaus vidurį dar buvo senovės papročiu puošiami metalo apkaustais. Geriausiu apavu laikyti auliniai batai. Klumpės ar naginės išeigai buvo avimos tik neturtingesniųjų.

Skrybėlės nešiotos dažniausiai tamsios, tiesiais kraštais ir pusapvale arba cilindro formos kaubre, dažnai perjuosta ryškia juostele arba raudonlangiu žičkiniu raiščiu. Žemaitijoje ypač mėgta skrybėles puošti priekyje prisegtomis povo plunksnomis – kai kurie linkę puoštis vyrai segdavo net tris.

Lietuvos nacionalinis kultūros centras