Aukštaitijos krašto tautinis kostiumas
Aukštaitijos kaimiečių, ypač moterų, liaudies drabužiai dažnai vadinami pačiais archajiškiausiais Lietuvoje. Tokį įspūdį XIX amžiuje rašiusiems autoriams sukeldavo baltų lino audinių daugybė ir viduramžius primenantys nuometai. Panašiai aukštaičių kostiumus apibūdindavo ir XX amžiaus liaudies drabužių tyrinėtojai. Tokiai nuomonei, nors ir su kai kuriomis išlygomis, galima pritarti. XIX amžiuje rytinėje Lietuvos dalyje iš tiesų vilkėta senoviškesnių formų drabužiais, o lininiai drabužiai iki pat XX amžiaus pradžios vis dar puošti beveik vien tik įaustais geometriniais ornamentais, kurių motyvai ir kompozicijos gana artimos Rytų Lietuvoje aptinkamos neolito keramikos puošybai.
Nors Aukštaitija – pats didžiausias etninis Lietuvos regionas, tačiau atskirų jos vietovių liaudies apranga buvo gana panaši. Šiek tiek didesnių skirtumų galima įžiūrėti tarp Rytų ir Vakarų Aukštaitijos. Ypač skyrėsi rytinių ir vakarinių aukštaičių vyrų viršutinių drabužių sukirpimas, kai kurios moterų kostiumų detalės. Rytų Aukštaitijoje tradiciniais kostiumais buvo vilkima ilgiau, kai kur – iki XX amžiaus pradžios. Vakarinėje regiono dalyje, kurioje būta daugiau didesnių miestų, o valstiečių ūkiai buvo tvirtesni, jau XIX amžiaus pabaigoje liaudies kostiumą pakeitė miestietiški drabužiai.
Aukštaitės vilkėjo ilgais tunikos su perpetėmis sukirpimo lininiais marškiniais, kurių puošniausia dalis buvo rankovės, puoštos įaustais raudonais geometriniais ornamentais. Tokie marškiniai Rytų Aukštaitijoje kaip vestuviniai dar buvo dėvimi XIX amžiaus pabaigoje, o dabartiniuose Švenčionių ir Ignalinos rajonuose – net XX amžiaus pradžioje.
Virš marškinių moterys segėjo sijonus: puošniausias būdavo viršutinis, po juo vilkėta bent vienu, o kartais ir keliais prastesniais, spalvotais ir baltais. XIX amžiaus viduryje labiausiai paplitę Aukštaitijoje buvo vilnoniai languoti sijonai, išausti drobiniu audimu, dauguma – savitu keturių spalvų deriniu. Pagrindinės sijonų didžiųjų langelių spalvos – raudona ir žalia – papildomai buvo dalijamos siaurais geltonos ir tamsiai violetinės arba geltonos ir juodos spalvos dryželiais. Tokių sijonų, aptinkamų visoje Aukštaitijoje, išliko daugiausia. Atskirų vietovių languotų sijonų audiniai šiek tiek skyrėsi vieni nuo kitų. Pavyzdžiui, palyginti stambiais ir sudėtingais langais sijonus ausdavo dabartinių Kupiškio, Pasvalio, Anykščių, Ukmergės rajonų moterys. Ignalinos ir Švenčionių rajonuose langeliai buvo mažesni, paprastesni.
Kitokie, išilgai arba skersai dryžuoti sijonai, vilkėti rečiau. Jie, greta keturspalvių languotųjų, buvo mėgstami tik atskirose apylinkėse. Kupiškio parapijoje XIX amžiaus pabaigoje dėvėti pusvilnoniai damastiniai sijonai. Kai kurie jų – išausti tomis pačiomis keturiomis ryškiomis spalvomis. Skersai dryžuoti sijonai ryškiomis apačiomis buvo vilkimi Švenčionių krašte. Rytų Aukštaitijoje būta ir baltų lininių damastinio audimo sijonų su apačiose įaustais raudonais raštais.
Prijuostė Aukštaitijoje dėvėta balta su apačiose įaustu raudonu ruožu – geometrinio ornamento juosta arba tiesiog siaurų dryželių grupe. Kartais prijuostės apačia papildomai papuošta smulkiais austiniais kuteliais arba baltais lininiais pinikais. Prijuostės, kaip ir kito balto lininio aukštaičių moterų aprangos elemento, nuometo, vertę pirmiausia nulemdavo audeklo kokybė: plonumas, audimo dailumas. Prijuostės ir nuometai buvo audžiami drobiniu arba damastiniu audimu, jų galus puošiantys raudoni dryžiai – tuo pačiu arba atlasiniu bei rinktiniu audimu.
Labai svarbi ir ypač puošni vasarinio aukštaitės kostiumo dalis buvo liemenė. Išeiginės liemenės dažniausiai buvo siuvamos iš brangių pramoninių audinių: šilko, damasto, brokatelės, lamos, aksomo ir tik retais atvejais, paprastai neturtingesnėje Rytų Aukštaitijoje, – iš smulkiai raštuoto pusvilnonio naminio audinio. Mėgstamos spalvos – raudona, žalia, aukso geltonumo, sidabrinė. Liemenės vilkėjimą ir jos sukirpimo būdus kaimietės perėmė iš XVII–XVIII amžiaus aukštuomenės mados. Aukštaitijoje plito dviejų tipų liemenės: vienos – nuo liemens nesusiūtais, į apačią platėjančiais, kitos – nuo liemens pridurtais klostytais skverneliais. Be to, Šiaurės vakarų aukštaitės dar vilkėdavo labai puošniomis, trumpomis, užpakalyje sulig liemeniu, o priekyje pailgintais skverneliais liemenėmis, kartais apvedžiotomis aukso spalvos galionais. Priekyje liemenės būdavo suvarstomos arba susegamos kabėmis, kartais varstyta metalinėmis grandinėlėmis ar siauromis juostelėmis ir kaspinėliais per prisiūtų specialių metalinių plokštelių auseles.
Moterys juosėjo rinktinėmis arba pintinėmis juostomis. Rinktinės juostos buvo labiau paplitusios Vakarų Aukštaitijoje, kur senas juostas kartais perduodavo šeimoje iš kartos į kartą kaip vestuvinės aprangos dalį. Jų raštai ypač įdomūs, archajiški. Pintinių juostų koloritas dažniausiai būdavo toks pat kaip aukštaičių sijonų. Moterų juostos, juosėtos prie vasarinių drabužių, paprastai būdavo neplačios, išaustos arba nupintos iš gerų, plonų siūlų.
Netekėjusios merginos Aukštaitijoje galvas dažniausiai puošė aukso spalvos galionais. Galionus siūdavo iš plačios, sunkios, metalo siūlais ataustos juostos, pastandintos ir vidinėje pusėje pamuštos šilkiniu atlasu arba satinu, dažniausiai raudonu. Jie būdavo siuvami dvejopai: cilindro formos arba užpakalyje sukryžiuotais ilgesniais galais. Kitas aukštaičių galvos papuošalas buvo karūnėlė – balta drobe aptrauktas cilindras, išorėje apsiūtas keliomis klostytų kaspinų, puošnių fabrikinių juostelių, karoliukų ir kitokių blizgučių eilėmis. Prie galiono ir karūnėlės paprastai būdavo prisegama plačių raštuotų šilko kaspinų, besileidžiančių nugara žemyn.
Kupiškio apylinkėse ypatingą karūnėlę, siūtą iš šilkinių kaspinų ir vadintą kalpoku, dėvėjo pamergės. Kalpoko viršų puošdavo aukštai iškilusios dirbtinės gėlės.
Ištekėjusios moterys būtinai turėjo dengti galvas. Iškilmingiausias aukštaitės galvos apdangalas buvo nuometas, ilgainiui tapęs plačiausiai žinoma šio regiono liaudies aprangos detale. Išeiginis nuometas – tai plonas, kartais beveik permatomas apie 3,5 m ilgio ir 50–70 cm pločio audinys, gana sudėtingu būdu užsirišamas ant galvos. Labiausiai paplitęs Rytų ir Vakarų Aukštaitijoje buvo nuometo užrišimas apsupant veidą, uždengiant kaklą ir pečius. Tačiau būta ir kitokių užrišimų, paprastesnių ir, matyt, vėlyvesnių. Nuometus aukštaitės dėvėjo labai ilgai, kai kuriose vietovėse senesnės moterys juos ryšėjo net XX amžiaus pradžioje. Tačiau XIX amžiaus pabaigoje nuometą daug kur vis dažniau pradėta keisti keturkampe įstrižai sulenkta skara, surišta pakaušyje.
Ištekėjusios aukštaitės dėvėdavo ir kykus. Dažniausiai kykai buvo balti, siūti iš pintinių nėrinių, plono lininio arba medvilninio audinio. Jų priekinį kraštą puošdavo tiulio klostiniai, šilko kaspinėlių rozetės, aukso ir sidabro spalvos biseris. XIX amžiaus pabaigoje toks puošnus klostinys (vadintas brinda) būdavo prisiuvamas prie atskiros juostelės ir užrišamas prie skarelės priekinio krašto. Be baltų, buvo siuvami ir spalvoti kykai iš brangių spalvotų audinių, šilko, brokatelės. Pietryčių aukštaitės nešiojo labai savitus kykus, sukirptus taip, kad iš po skarelės būtų matyti tarsi ausinės. Raudonas arba mėlynas tokių ,,auselių” šilkas buvo puošiamas kiauraraščiais aukso arba sidabro spalvos galionėliais, apvadais, smulkiais baltais klostinukais. ,,Auselės“ po smakru kartais būdavo surišamos plačiu šilko kaspinu.
Vakarų aukštaitės puošėsi sidabro arba gintaro karoliais, o Rytuose labiau plito smulkūs koraliniai ir stikliniai vėriniai.
Vyrai visoje Aukštaitijoje vilkėjo baltais lininiais marškiniais. XIX amžiaus viduryje jie būdavo tunikos su perpetėmis sukirpimo, vėliau pradėti siūti ir su peteliais. Tik vėlyvesnieji būdavo puošti – paprastai labai kukliai, užsiuvant ant krūtinės ir apykaklės ploną medvilninį audinį.
Sermėgos, pilkos arba rusvos, dažniausiai siūtos iš nedažyto milo. Vakarų aukštaičiai amžiaus viduryje vilkėjo sermėgomis, durtomis ties liemeniu, su klostytais nugaros skvernais. Vėliau vis labiau ėmė plisti iš to paties naminio velto milo pasiūtas surdutas. Rytų aukštaičių sermėgos dažnai buvo siuvamos nekirptos per liemenį, šonuose paplatintos trikampiais įdūrais. Kai kuriose vietovėse buvo paplitę saviti variantai: Šiaurės vakaruose – juodos sermėgos paaukštinta liemens linija, klostyta nugara ir šonais, Zarasų rajone – tamsiai rudos, per liemenį kirptais rauktais skvernais.
Rytų aukštaičiai dėvėjo skrybėles prie kaubrės prigludusiais kraštais, Vakarų aukštaičiai – skrybėles platesniais tiesiais kraštais. Šiaurės vakaruose buvo madingos skrybėlės platėjančiu viršumi.
Geriausiu apavu laikyti auliniai batai. Tik neturtingieji šventadieniais kartais avėjo nagines arba vyžas.
Spalvingi, ryškūs vyriško kostiumo priedai buvo plati pintinė, Rytų Aukštaitijoje kartais ir vytinė juosta, marga fabrikinė skarelė, ryšima ant kaklo, batų aulus ir skrybėlę puošiančios juostelės, prie skrybėlės segimos plunksnos arba gėlės.
Lietuvos nacionalinis kultūros centras
Žemaitijos krašto tautinis kostiumas
Jau XIX amžiaus aprašymuose nurodoma, kad žemaičių drabužiai išsiskiria iš kitų regionų kostiumų spalvingumu, dažnai – ir turtingumu, brangių moteriškų skarų ir karolių gausa, ne pilko milo, o spalvotais viršutiniais vyrų drabužiais. Jau tada pastebėti aprangos skirtumai Žemaitijos vakarinėje ir rytinėje dalyse – kai kurie Rytų žemaičių drabužiai, pavyzdžiui, vyrų sermėgos, merginų galionai, rinktinės juostos, labai artimi Vakarų aukštaičių drabužiams.
Kitokie Pietų ir Šiaurės žemaičių drabužiai. Šiaurės Žemaitijos moterų kostiumai ypač ryškių spalvų, tarp kurių vyravo raudona. Pietų žemaitės segėjo kiek santūresnių, nors taip pat ganėtinai ryškių spalvų viršutinius sijonus, o vyrų aprangos formos ir puošyba regiono pietuose buvo archajiškesnė negu šiaurėje.
Moterys Žemaitijoje vilkėjo ilgais tunikos su perpetėmis tipo marškiniais, sukirptais panašiai kaip aukštaičių, tačiau papuoštais kitaip. Žemaitės dažniausiai įausdavo raudono geometrinio ornamento juostas į siauras stačias marškinių apykakles, krūtinės užsegimo lystelę, rankogalius, rečiau – ir į rankovės apačią. Pats ornamentas paprastai būdavo labai smulkus, sukomponuotas iš mažų rombelių, vingelių, kryželių. Pietinėje Žemaitijoje marškinių rankovės kartais buvo siuvamos ir be rankogalių, tačiau tada jos būdavo siauros ties riešais, o pažastys paplatintos specialios formos įdurais – panašių rankovių aptinkama kaimyniniame Klaipėdos krašte.
Žemaitijoje labiausiai mėgti išilgai dryžuoti sijonai, austi netikro atlaso (keturnyčio) audimu. Šiame krašte dažna nesimetriška audinių raporto kompozicija. Sijono audinyje paprastai derintos bent penkios kontrastingos spalvos, kurių viena vyraujanti. Šiaurės Žemaitijoje ji dažniausiai raudona. Languotų sijonų šiame regione būta daug mažiau, ir jie vėlyvesni. Žemaitės segėdavo kelis sijonus, kai kuriais duomenimis net penkis vienu metu. Antrojo sijono, vilkimo tiesiai po viršutiniu, apatinė dalis taip pat būdavo labai puošni. Pietų Žemaitijoje tokio sijono apačia būdavo audžiama ryškiais skersiniais dryžiais. Tada einant keliu buvo galima drąsiai pasikaišyti viršutinį, geriausiąjį. XIX amžiaus paskutiniame ketvirtyje apatinio vienspalvio (pvz., raudono, rudo) sijono apačios būdavo gausiai išsiuvinėjamos spalvotais augaliniais ornamentais. Regiono šiaurėje apatinių balto lino sijonų apačias siuvinėdavo kiauraraščiu.
Žemaičių prijuostės taip pat buvo išilgai dryžuotos. Jos plačios, ne per daug ilgos. Kaip ir sijonai, jos dažnai buvo audžiamos nesimetriškai sukomponuoto raporto raštu, o kartais ir visai be raporto – dryželių ornamentas nežymiai keičiasi per visą prijuostės plotį. Audžiamos iš lininių, o nuo XIX amžiaus vidurio ir iš medvilninių verpalų prijuostės buvo kelių tipų. Ankstyviausios – baltu drobinio pynimo dugnu, kuriame raudoni nesudėtingo ornamento dryželiai įausti daugiausia atlasiniu audimu, paįvairintu išrinktais ,,dantukais“. Raudona spalva audinyje kartais nusverdavo baltą. Tokios prijuostės buvo paplitusios visoje Žemaitijoje. XIX amžiaus antrojoje pusėje šiaurinėje regiono dalyje prijuostės pradėtos austi ataudų ripsu ir kaime vadintos sumuštinėmis. Jose dažnai vyraudavo raudona spalva. Pietų Žemaitijoje plito balto dugno prijuostės su išilginiais rinktinio arba pluoštinio (diminio) raudono ornamento dryžiais ir – jau šimtmečio pabaigoje – prijuostės spalvotu medvilniniu dugnu bei vilnoniu raštu.
Žemaitės vilkėjo liemenes su aukščiau liemens arba visai po krūtine pridurtais raukčiais, o dar dažniau klostytais arba gofruotais skverneliais. Panašiai, su paaukštinta liemens linija, būdavo siuvami ir šio krašto moterų švarkeliai, trumpos sermėgėlės. Šis sukirpimas, galimas dalykas, perimtas iš ampyro, o galbūt ir senesnės renesansinės mados, turi analogų Skandinavijos tautų liaudies kostiumuose. Beje, su pastaraisiais žemaičius sieja ir daugiau aprangos ypatumų: kai kurie audinių ir mezginių ornamentai, spalvoto vilnonio siuvinėjimo raštai. Žemaitija – vienintelis regionas Lietuvoje, kur moterų liemenės dažniau siūtos ne iš fabrikinių, bet iš pusvilnonių languotų arba skersai dryžuotų naminių audinių.
Šventadieniais žemaitės avėjo odinius batus, neturtingesnės – nagines. Kai kur audavosi ir dailesnio darbo medinėmis klumpėmis, šiaip jau avėtomis kasdien.
Moterys puošėsi gintaro karoliais – dažniausiai nuo vienos iki trijų eilių – be to, ant kaklo šventadieniais buvo nešiojami škaplieriai ir kitos devocionalijos, kabančios ant raudonų ir kitokių ryškių kaspinų.
Merginų vainikai, čia vadinti rangėmis, rangais, būdavo daromi iš specialiais būdais supintų šilkinių kaspinų. Kituose regionuose mėgti galionai, atrodo, dėvėti tik Rytų Žemaitijoje.
Ištekėjusios moterys ryšėjo kvadratines įstrižai sulenktas skareles. Dažniausias ryšėjimo būdas – su būdingu virš kaktos surištu mazgu ir paliktais styroti kampeliais. Labiausiai paplitusios buvo namie austos lininės arba medvilninės languotos raudonai baltos skarelės. Pietų Žemaitijoje jas ryšėjo iki pat XIX amžiaus pabaigos. Kartais jų pakraščius apsiūdavo spalvotais vilnoniais kuteliais. Žemaičių moterys iš kitų regionų išsiskyrė pamėgimu ryšėti vienu metu kelias skareles, derinti keletą užrišimo būdų bei skirtingus – naminius ir fabrikinius – audinius.
Kykai, pasiūti iš naminio balto bei languoto audinio, o gražesnieji ir iš fabrikinio šilko ar plonos vilnos, dažniau dėvėti po skarelėmis. Vieni gražiausių – plonos medvilnės kykai su ilgais plačiais raiščiais, gausiai siuvinėti baltu kiauraraščiu ir, matyt, dėvėti vieni, labai galimas dalykas, jaunamarčių. Žemaitijoje aptinkama ir pačių gražiausių baltų medvilninių kiauraraščiu siuvinėtų skarelių: jos būdavo rišamos po smakru ir XIX amžiaus paskutiniame ketvirtyje dėvėtos tiek moterų, tiek merginų. Įdomu, kad net šiuose palyginti vėlyvuose rankdarbiuose žemaitės liko ištikimos įpročiui nesilaikyti griežto ornamento pasikartojimo: priešingi skarelės kampai visada siuvinėti skirtingais raštais.
Išeiginis žemaitės kostiumas beveik neįsivaizduojamas be ant pečių siaučiamų skraisčių. Būta tradicinių, tik ištekėjusių moterų dėvėtų skraisčių. Pietų Žemaitijoje tai pailgos formos balto lino drobulė su galuose įaustais raudonais raštais, šiaurėje – didelė raudonai languota lininė arba medvilninė skara, sulenkta įstrižai. Be to, ir moterys, ir merginos nešiojo ant pečių ar kaklo užgobtas mažesnes languotas naminio audinio skareles, taip pat dideles bei mažas fabrikines šilko, kašmyro, medvilnės skaras. Šaltesniu oru būdavo gobiamasi didelėmis storomis vilnonėmis ir pusvilnonėmis skaromis. Seniausios jų, iki XIX amžiaus vidurio dėvėtos Šiaurės vakarų Žemaitijoje, buvo skersai dryžuotos kelių ryškių spalvų dryžiais. Vėlesnės austos kvadratinės, tačiau ir jos, palyginti su kitų regionų skaromis, buvo spalvingos.
Raudonlangių skarų gausa, tirštais žičkų raštais dekoruotos prijuostės ir vyraujančios raudonos spalvos dryžiais išausti sijonai šiaurinių žemaičių šventadienių drabužių ansambliui pelnė ,,ištisai raudono“ kostiumo vardą. Reikia pripažinti, kad šio regiono moterų drabužiai iš tiesų atrodo išsiskiriantys pačiomis intensyviausiomis, ryškiausiomis spalvomis. Tačiau šį įspūdį sukelia ne tik ir ne tiek pačios spalvos (XIX amžiuje dažai, siūlų atspalviai visoje Lietuvoje buvo beveik tie patys), kiek spalvų deriniai. Kaimo audėjos skyrė labai daug dėmesio papildomų spalvų parinkimui bei derinimui; tai yra pastebėjęs dar XIX amžiuje Žemaitijos drabužius aprašęs M. Brensztejnas.
Moterų sermėgos ir trumpesnės sermėgėlės, vilkėtos šaltesniu oru, būdavo taip pat siuvamos paaukštintu liemeniu ir puošiamos subtiliai išsiuvinėtais augaliniais ornamentais, balto avikailio apvadais.
Žemaičiai vyrai XIX amžiaus viduryje vilkėjo Vakarų Lietuvai būdingomis sermėgomis nuo liemens durtais skvernais, gausiai rauktais arba klostytais nugaroje. Pietuose vilkėtos dažniausiai šviesios nedažyto milo sermėgos. Tuo tarpu vidurio Žemaitijoje ir šiaurėje šventadienių sermėgų audinys dažnai būdavo dažomas tamsiai žalia, mėlyna, o vėliau ir juoda spalva. Žemaitijoje vyrai mūvėdavo ne tik artimų nedažytai vilnai atspalvių, bet ir ryškių languotų arba dryžuotų audinių kelnėmis. Dažniausiai ryšėdavo namie austomis baltomis arba raudonai languotomis lininėmis kaklaskarėmis.
XIX amžiaus antrojoje pusėje sermėgas pamažu pakeitė surdutai. Pastarieji siūti su atlapais, šiek tiek atidengiančiais marškinius. Todėl vis dažniau klostelėmis ir baltos medvilnės užsiuvais puošiama vyriškų marškinių krūtinė, ryšimos puošnesnės, dažnai kašmyrinės arba šilkinės fabrikinės skarelės. Atsiradus surdutui, po juo pradėta vilkėti liemenėmis, kurios Žemaitijoje dažnai siūtos iš ryškaus languoto naminio audinio, panašaus kolorito kaip moterų sijonai.
Žemaičių vyrų diržai apie XIX amžiaus vidurį dar buvo senovės papročiu puošiami metalo apkaustais. Geriausiu apavu laikyti auliniai batai. Klumpės ar naginės išeigai buvo avimos tik neturtingesniųjų.
Skrybėlės nešiotos dažniausiai tamsios, tiesiais kraštais ir pusapvale arba cilindro formos kaubre, dažnai perjuosta ryškia juostele arba raudonlangiu žičkiniu raiščiu. Žemaitijoje ypač mėgta skrybėles puošti priekyje prisegtomis povo plunksnomis – kai kurie linkę puoštis vyrai segdavo net tris.
Lietuvos nacionalinis kultūros centras
Suvalkijos krašto tautinis kostiumas
Suvalkija – vėliausiai susiformavęs etnografinis Lietuvos regionas. Gaivinant po karų gerokai ištuštėjusį Sūduvos kraštą, naujieji gyventojai dažniausiai atsikraustydavo iš priešingo, dešiniojo Nemuno kranto. Į šiaurinę Sūduvos dalį kėlėsi žemaičiai, o į pietinę – aukštaičiai ir dzūkai. Taigi dabartinių zanavykų tradiciniai kostiumai įgijo žemaičių ir klaipėdiškių bruožų, o kapsų – aukštaičių ir dzūkų.
Senesnes drabužių formas ilgiau išlaikė zanavykės. Jų krašte dar aptikti ilgi lininiai moteriški marškiniai, keletas jų netgi puošti į rankoves įaustais raudonais ornamentais – matyt, kaip ir kitose Lietuvos vietose, tokiais vilkėta dar XIX amžiaus viduryje. Tačiau dauguma išlikusių kapsių ir zanavykių marškinių, siūtų greičiausiai ne anksčiau kaip septintajame dešimtmetyje, jau kitokie: trumpi, siuvinėti baltu kiauraraščiu, vadinamajam angliškajam siuvinėjimui būdingais dygsniais, arba kur kas rečiau – kryželiu raudonais arba juodais siūlais. Beveik visi šio regiono moterų marškiniai tunikos sukirpimo. Pradėjus siuvinėti baltai, siuvinėtosios jų dalys – labai plačios perpetės, rankogaliai, apykaklės ir krūtinės užsiuvai – dažniausiai siūtos iš fabrikinės medvilnės. Būta ir ištisai medvilninių marškinių. Suvalkiečių moterų marškiniai išsiskiria ypač plačiomis, gausiai ties perpetėmis surauktomis rankovėmis.
Sijonai dažniausiai austi pusvilnoniai, platūs. Būdingiausi išilgai dryžuoti, vienos vyraujančios sodrios, paprastai tamsokos spalvos. Ypač mėgta tamsiai mėlyna su įaustomis siaurų keliaspalvių dryželių grupėmis. Skirtingai negu žemaitės, suvalkietės mėgo griežtus, simetriškus, ritmiškai pasikartojančius ornamentus.
Ryškiausia ir sudėtingiausia šventadienio suvalkietės kostiumo dalis buvo prijuostė. Prijuosčių audinių kompozicija, o kartais ir pasiuvimu zanavykės skyrėsi nuo kapsių. Seniausios zanavykių prijuostės, matyt, buvusios madingos dar XIX amžiaus viduryje, yra balto lininio dugno su išilgai įaustomis raudonų rinktinių geometrinių bei augalinių ornamentų juostomis. Jos artimos to paties laikotarpio klaipėdiškių prijuostėms, ir, matyt, taip pat sekė madingais XVIII amžiaus šilko audiniais. XIX amžiaus antrojoje pusėje prijuostes pradėta austi juodu arba pilkai mėlynu dugnu. Jų raštai kurį laiką buvo tie patys, rinktiniai, perskirti spalvotų dryželių grupėmis. Tačiau pamažu juos pakeitė kaišytai įausti daugiaspalviai ornamentai. Mėgstamiausiu visame regione prijuostės motyvu tapo kaišytas ornamentas, sukomponuotas iš keturių geometrizuotų lelijos žiedų. Iki pat šimtmečio pabaigos zanavykės dažniausiai grupuodavo raštus išilgai prijuostės einančiomis juostomis, be to, mėgo platesnes ir ilgesnes prijuostes, o vėlesnes siūdavo su rauktais priedurais. Kapsės ornamentus grupavo skersinėmis juostomis, anksčiau atsisakė kaišyto ornamento eiles atskiriančių dryžių.
Liemenes suvalkietės siuvosi ir iš brangių fabrikinių medžiagų – šilko, brokatelės, damasto, kašmyro, ir iš naminių skersai dryžuotų pusvilnonių audinių. Zanavykės nešiojo trumpas liemenes: senesnės siūtos keturiais platėjančiais skverneliais, panašios į dzūkių, vėlesnės – durtos nuo liemens, su ištisiniais stipriai platėjančiais skverneliais. Kapsių liemenės, dėvėtos XIX amžiaus antrojoje pusėje, buvo gerokai ilgesnės, platėjančiais skvernais. Ypač ilgos liemenės vilkėtos Marijampolės apylinkėse.
Vietoje liemenių ir marškinių plačiomis rankovėmis šimtmečio pabaigoje vis dažniau vilkėti vienspalviai pusvilnoniai švarkeliai, kartais puošti baltai siuvinėtomis arba iš bisero suvarstytomis apykaklėmis.
Suvalkietės audė turbūt ne mažiau rinktinių juostų negu dzūkės; drabužiams sujuosti skirtos juostos taip pat buvo labai puošnios. Į juostų galus įaudžiami ypač vešlūs ir spalvingi kutai buvo ne tik iš siūlų, bet ir iš siaurais rėželiais sukarpytų ryškiaspalvių audinių.
Iš papuošalų labiausiai mėgti šiame krašte koralų karoliai, dažnai brangūs, suverti iš stambių karoliukų arba šakelių. Zanavykės kartais nešiojo iš smulkaus biserio suvarstytas ir į ritinėlį susiūtas ,,gerklutes“.
Kapsės merginos galvas dažniausiai puošė plačiais aukso spalvos galionais. Jų viršų kartais apkaišydavo ne tik gėlėmis kaip kitur, bet ir dažytomis plunksnelėmis arba viršutinę galiono dalį įlenkdavo vidun, suformuodamos lyg ir ne visai uždarą kepuraitę, kurios viršuje prisegdavo dirbtinių gėlyčių. Daug rečiau dėvėtos karūnėlės, kaip ir kitur pasiūtos iš kaspinų, juostelių, karoliukų ir kitokių blizgučių. Zanavykės merginos galionų beveik nenešiodavo, o galvas dažniausiai puošė iš kelių spalvų biserio suvarstytomis karolinėmis.
Ištekėjusios moterys dėvėjo įvairius kykus, pasiūtus iš baltų pintinių nėrinių, naminės drobės, brangių fabrikinių šilko audinių. Kai kurie spalvoti kykai primena XVIII amžiuje dėvėtuosius aukštuomenės moterų. Vėlesni kykai balti, nerti vąšeliu panašiais būdais ir raštais kaip Dzūkijoje. Suvalkietės taip pat ryšėjo skareles – ir margas fabrikines, ir namie austas baltas linines, o kai kada ir raudonai languotas, panašias į žemaičių. Drauge su skarelėmis dėvėti antkakčiai, imituojantys puošnųjį po skarele nešioto kyko kraštą. Suvalkiečių antkakčiai ir kykų pakraščiai padaryti ypač kruopščiai: dažnai suvarstyti iš biserio, suklostyti iš smulkiais karoliukais apsiūtų kaspinėlių, apsiūti adata išpintomis mažomis kilpelėmis.
Drobulės, kurias suvalkietės nešiojo labai ilgai, net vilkėdamos vėlesniu pusiau miestišku kostiumu, šiame regione austos labai plonos, dažnai ypač sudėtingais raštais.
Išeigai šio ganėtinai pasiturinčio regiono moterys avėdavo odinius batelius, prie kurių vasarą mūvėdavo ypač gražiomis baltu kiauraraščiu megztomis kojinėmis.
Suvalkiečių vyrai XIX amžiaus viduryje vilkėdavo šviesiai pilkomis ar netgi baltomis, nugaroje smulkiai klostytomis sermėgomis. Madoje buvo ir šviesių audinių kelnės. Antrojoje šimtmečio pusėje sermėgas pamažu pakeitė surdutai, po kuriais kartais vilkėtos liemenės.
Vyrų marškiniai, kaip ir kitur, buvo tunikos su perpetėmis sukirpimo ir, kol vilkėti po sermėgomis, beveik arba visai nepuošti. XIX amžiaus antrojoje pusėje marškiniai pradėti siūti gana puošnūs: krūtines uždengia platūs plonos medvilnės užsiuvai su daugybe smulkių klostelių, kartais marškinių priekis palei kaklą siuvinėjamas baltais siūlais, apykaklė ir rankogaliai puošiami dekoratyvinėmis siūlėmis.
Vasarą suvalkiečių vyrai vilkėdavo ne tik vilnonio milo sermėgomis, bet ir mėlynais dryžuotais lininiais trinyčiais. Tokie trinyčiai Suvalkijoje laikyti pakankamai geru išeiginiu drabužiu.
Vyrai juosdavosi ir odiniais diržais, ir plačiomis, puošniomis rinktinėmis juostomis. Jų skrybėlės tiesiais kraštais ir gana aukštomis kaubrėmis, madingomis Vakarų Europoje, buvo puošiamos dailiai išaustomis siauromis rinktinėmis juostelėmis.
Lietuvos nacionalinis kultūros centras
Dzūkijos krašto tautinis kostiumas
Didelę Dzūkijos dalį užima mažai derlingos dirvos ir dideli miškai. Šio neturtingo krašto gyventojai ypač ilgai vilkėjo tradiciniais kaimo drabužiais, atskirus drabužius tebedėvėjo net po Antrojo pasaulinio karo.
Įvairių Dzūkijos vietų šventadieniai moterų drabužiai turėjo pastebimų skirtumų. Regiono šiaurėje, su Aukštaitija besiribojančiame dešiniajame Nemuno krante, moterų kostiumas buvo panašus į aukštaičių drabužius. Pačiuose pietuose, dabartiniame Varėnos rajone, jau vilkėta kitaip. Kai kurie Užnemunės dzūkių, o iš dalies ir dzūkių, gyvenančių palei Nemuno dešinįjį krantą, drabužių audiniai bei jų puošybos būdai buvo artimesni suvalkietiškiems.
Blogiau išlikusio ir menkiau aprašyto vyrų kostiumo vietines ypatybes nustatyti kur kas sunkiau: atrodo, kad XIX amžiaus pabaigoje Dzūkijoje jo visur būta gana vienodo.
Seniausių dzūkių marškinių pasiuvimas ir puošyba labai primena aukštaičių: tunikos sukirpimo marškinių rankovėse būdavo įaudžiami raudoni rinktiniai raštai. Tačiau dzūkių ornamentai dažniausiai būdavo smulkesni. Šis stilius gana ilgai išliko regiono šiaurinėje dalyje. Nuo XIX amžiaus septintojo dešimtmečio dauguma marškinių jau siuvami trumpi, o atskiros jų dalys – apykaklės, rankogaliai, krūtinė, kartais ir perpetės – pradėtos siūti iš plonos fabrikinės medvilnės ir siuvinėtos baltuoju kiauraraščiu, vadinamuoju angliškuoju (broderie anglaise) siuvinėjimo būdu. Tokių marškinių rankovės gana plačios, parauktos viršuje. Panašiai siuvinėjami ir naujai pasirodžiusio sukirpimo – su peteliais – marškiniai. Vėliausiai Dzūkijoje prigijo per rankdarbių pavyzdžių lapus, atvežamus iš Rusijos, paplitęs marškinių siuvinėjimas spalvotais siūlais (kryželio ir pildymo dygsniais).
Šventadieniai sijonai XIX amžiaus antrojoje pusėje dažniausiai buvo vilnoniai arba pusvilnoniai, languoti dviem pagrindinėmis ir dviem papildomomis spalvomis, ir vėl panašiai kaip aukštaičių. Atrodo, kuo senesni audiniai, tuo panašumo būta didesnio. Vėlesni dzūkių sijonai beveik visada austi smulkesniais langeliais, spalvos taip pat tamsesnės: dažna tamsiai raudona, mėlyna, tamsiai violetinė. Mažiau, bet būta ir pusvilnonių išilgai dryžuotų sijonų, ypač Užnemunėje. Juose vyrauja viena pagrindinė spalva, pavyzdžiui, tamsiai raudona arba žalia. Šalčininkų rajone rasta ir pusvilnonių skersadryžių sijonų.
Dzūkių prijuostės pasižymi nemenka įvairove, dauguma – naminio audinio margumu, ornamentų smulkumu. Seniausios išlikusios languotos baltai ir raudonai arba baltai ir mėlynai. Šiaurinėje Dzūkijos dalyje prijuostės austos kaip aukštaičių, baltos, dažniausiai damastinės. Pastarosios puoštos plačiais apačiose prisiūtais nėriniais, pintais ant velenėlio, o XX amžiaus pradžioje – ir nertais vąšeliu. XIX amžiaus paskutiniame ketvirtyje languotos prijuostės austos vis tamsesnės, dažnai vyraujančių raudonų, mėlynų ar net juodų spalvų, kartais puoštos skersai įaustais spalvotais vilnoniais smulkiais ornamentais. Tokios prijuostės paplito visoje Dzūkijoje.
Pačios sudėtingiausios prijuostės austos panemuniuose ir Užnemunėje: šviesios, stambiai languotos, su langeliuose šachmatine tvarka kaišytais ornamentais; tamsios, smulkiai languotos, su apačioje įaustais smulkiais kaišytiniais raštais ir spalvotos, skersai dryžuotos siauromis diminio rašto juostelėmis. Šimtmečio pabaigoje panemuniuose pasirodė ir vienspalvių tamsių prijuosčių, apačiose siuvinėtų spalvotų gėlių girliandomis.
Moterų liemenės dažniausiai buvo siuvamos iš puošnių fabrikinių audinių: šilko, damasto, vienspalvės arba margos vilnos. Visoje Dzūkijoje labiausiai paplitęs jų sukirpimo būdas, matyt, buvo perimtas iš XVIII amžiaus aukštesniųjų luomų aprangos: liemenė su keturiais nuo liemens nesusiūtais platėjančiais skverneliais. Liemenės priekyje skverneliai nesueidavo: ten būdavo įsiuvamas arba apdaila išryškinamas keturkampis įduras, siekiantis tik iki liemens. Šiaurėje būta ir kito sukirpimo liemenių – nuo liemens prisiūtais klostytais skverneliais, kaip kaimyninėje Aukštaitijoje. Amžiaus pabaigoje pradėtos siūti ir visai trumpos, iki liemens liemenės.
Dzūkės audė ypač daug juostų ir iki pat XX amžiaus ryšėdavo jas vilkėdamos šventadieniu kostiumu. Dauguma tų juostų buvo rinktinės, išaustos specifiniais regionui būdingais raštais, derinant dvi kontrastingas spalvas. Moterų juostos dažniausiai būdavo neplačios, tačiau austos iš plonų siuvinėjimo siūlų, vadinamųjų skaistgijų, todėl su išrinktais gana sudėtingais raštais. Būta ir palyginti nauja kaišytine technika austų juostų – tos, skirtingai nuo rinktinių, kurias ryšėdavo ir vyrai, laikytos tik moteriškomis.
Dzūkų, kaip ir kitų regionų, moterys išeigai stengdavosi įsitaisyti odinius batelius, tačiau, matyt, dažniau nei kitos turėdavo tenkintis namų darbo apavu: naginaitėmis ir vąšeliu iš storų lininių siūlų nunertomis čempėmis.
Dzūkės labiausiai mėgo koralų karolius, dažniausiai turėdavo juos smulkius daugiaeilius. Nešiodavo ir pigesnius stiklinius. Merginos puošė galvas gėlėmis, aukso spalvos galionais (ypač Užnemunėje) ir iš šilkinių kaspinų, juostelių, karoliukų bei kitokių blizgučių padarytomis karūnėlėmis. Panaši nebrangi ryškiaspalvė galanterija dažnai būdavo naudojama ir ištekėjusių moterų kykų puošybai, taip pat – atskirai pasiūtiems, su baltomis skarelėmis ryšimiems antkakčiams gaminti. Dzūkės dėvėjo baltus ir spalvoto audinio – šilko, vilnos, margintos medvilnės – kykus. Baltųjų kykų pakaušio dalis pradžioje būdavo siuvama iš namų darbo pintinio nėrinio (piniko), vėliau, šimtmečio pabaigoje, kaip ir visas kykas, nuneriama vąšeliu.
Išeigai virš kyko arba užrišto aplink galvą antkakčio paprastai būdavo gobiamasi balta arba spalvota naminio audimo arba fabrikine skarele. Skareles rišdavo mazgu pakaušyje, o vėlesniu laikotarpiu – dažniau po smakru.
Ištekėjusios moterys, ypač Šiaurės Dzūkijoje ir Užnemunėje, pečius siausdavo balto lino drobulėmis. Šaltu oru buvo dėvimos didelės vilnonės skaros, kurių seniausios buvo pailgos formos, lenkiamos ir ant pečių siaučiamos išilgai. Vėlesnės šiltosios skaros, kaip ir kituose regionuose, austos kvadratinės ir ne tokių ryškių spalvų.
Moterų sermėgos XIX amžiaus antrojoje pusėje siūtos iš pilko natūralių vilnų spalvos milo, platėjančios į apačią, gausiai puoštos tamsiomis dekoratyvinėmis siūlytėmis ir tamsaus audinio – aksomo, vilnos – apvadais.
Dzūkų vyrų sermėgos iš tokio pat pilko milo, sukirptos panašiai kaip moterų. Panašiai ir puoštos – tamsiomis siūlėmis ir apvadais. Kelnės siūtos iš naminių tamsokų audinių, vienspalvių arba smulkiai languotų. Šiame regione ne tik moterys, bet ir vyrai tradicinius drabužius vilkėjo palyginti ilgai. Todėl XIX amžiaus pabaigoje vyriški viršutiniai drabužiai įgavo nemažai pereinamosios iš kaimietiškos į miestietišką mados bruožų: sermėgos kartais būdavo siuvamos su atverčiamais atlapais, o surdutai gausiai puošti, panašiai kaip senosios sermėgos. Puošti ir tuo metu pasirodę pirmieji vyriški švarkai. Po švarku kartais būdavo vilkima liemenė – klasikinio miestietiško kostiumo dalis, nors ir pasiūta iš naminio audinio.
Senesnieji dzūkų vyrų marškiniai, kaip ir kituose regionuose, būdavo mažai puošiami arba visai nepuošiami. Tačiau marškinių krūtinė, apykaklė ir rankogaliai pradedami vis dažniau siuvinėti, pradžioje, matyt, baltais, o vėliau ir spalvotais siūlais. Vilkint tokiais marškiniais, neberyšėtos kaklaskarės.
Vyrai juosėjo plačiomis rinktinėmis juostomis ir avėdavo, jei tik leido išgalės, aulinius batus arba pusbačius. Skrybėlės, kaip ir kitur, buvo veltinės. Apie XIX amžiaus vidurį beveik nebedėvimos Rytų Lietuvai būdingos skrybėlės su prie kaubrės prigludusiais kraštais. Vėliau nešiotos kepurės su snapeliu, o kartais – ir skrybėlės, artimos to laiko miesto madai. Dzūkijoje skrybėlės kaip ir kitur buvo puošiamos rinktinėmis juostelėmis, gaidžio bei kitų paukščių plunksnomis, prisegtomis gėlėmis.
Lietuvos nacionalinis kultūros centras
Klaipėdos krašto tautinis kostiumas
Šiandieninis Klaipėdos kraštas yra dalis didesnės teritorijos, kuri 1701–1918 metais ilgą laiką priklausė Prūsijos karalystei, vėliau Vokietijai. Patys šio krašto gyventojai dažniausiai save vadindavo lietuvininkais, o savo gyvenamą kraštą – Mažąja Lietuva. Tai buvo vienintelis etnografinis Lietuvos regionas, kuriame vyravo liuteronų tikėjimas. Ta aplinkybė, taip pat ir skirtinga visuomeninė bei kultūrinė krašto raida, lėmė regiono savotiškumą, pasireiškusį ir tradicinėje klaipėdiškių valstiečių aprangoje.
Lietuvininkai tradicinį šventadienį kostiumą išlaikė ilgai, vėlyvieji variantai buvo dar dėvimi ir pirmaisiais XX amžiaus dešimtmečiais.
Gausesni ir išsamesni negu kitų Lietuvos regionų rašytiniai ir ikonografiniai šaltiniai leidžia susidaryti gana aiškų XIX amžiaus pirmosios pusės lietuvininkų valstiečių aprangos vaizdą, nors pačių drabužių, dėvėtų minėtu laikotarpiu, išliko nedaug. To meto lietuvininkių moterų kostiumas aprašytas kaip itin spalvingas, nestokojantis egzotiškų senovinių elementų, žadinusių ne vieno besidominčio etnine kultūra svetimšalio vaizduotę. Moterys tuo laikotarpiu vilkėjo lininiais marškiniais ir sijonais, o ne anksčiau šiam kraštui būdingomis nesusiūtomis apie liemenį drapiruojamomis marginėmis. Marškiniai buvo dažnai pasiūti specifiniu, kitur Lietuvoje nežinomu būdu: gausiai suraukti apie kaklą, su reglano kirpimo perpetėmis. Taip sukirpti marškiniai kildinami iš Renesanso mados ir dažniau aptinkami toliau į pietus gyvenančių tautų liaudies kostiume. Šis sukirpimas, kaip ir paprotys marškinius bei kitus drabužius puošti ne tik įaustais, bet ir išsiuvinėtais ornamentais, matyt, lietuvininkų buvo perimtas iš čia apsigyvenusių vokiečių kolonistų.
Ragainės apylinkėse sijonai būdavo vilnoniai, languoti. Juose vyravo raudonų ir tamsiai mėlynų arba raudonų ir žalių spalvų deriniai. Aplink Tilžę gyvenusios lietuvininkės audė pusvilnonius išilgai dryžuotus sijonus, primenančius žemaičių aprangą.
Prijuostės dėvėtos lininės. Baltame jų dugne derinant keletą audimo būdų – atlasinį, rinktinį, kaišytinį – būdavo įaudžiami raudoni raštai, sudaryti iš geometrinių ir geometrizuotų augalinių elementų. Toks audinys, matyt, imitavo manufaktūrų darbo šilką, kurį lietuvininkų valstiečiams praeityje buvo draudžiama dėvėti.
Puošniai siuvinėti marškiniai buvo vilkimi su trumpomis liemenėmis, plačiai iškirptomis ne tik ant krūtinės, bet ir nugaroje. Greičiausiai bent dalis liemenių buvo siuvamos iš naminio vienspalvio arba vieno vyraujančio tono audinio, pusvilnonio arba vilnonio. Matyt, vilkėtos ir šilkinės.
Švarkeliai, kuriuos kaip ir liemenes dažnai matome XIX amžiaus piešiniuose, buvo taip pat prigludę, neilgi, pasiūti iš vienspalvio, ypač šiame regione mėgto tamsiai mėlyno audinio.
Šaltuoju metu moterys vilkėdavo nuo liemens kirptomis ir gausiai rauktomis sermėgomis bei kailinukais, aptrauktais tamsiai mėlyna medžiaga. Pastarieji, žinomi tik iš aprašymų, buvo ypač puošnūs, su drabužio sukirpimo linijas pabrėžiančiais auksaspalvių galionėlių arba kailiukų apvadais ant pečių ir rankovių.
Lietuvininkės juosėjo plačiomis ir siauromis rinktinėmis juostomis, o prie juosmens pasikabindavo delmoną – plokščią puošniai siuvinėtą krepšelį. Karolius nešiojo stiklinius arba gintarinius.
Merginos Ragainės apylinkėse pindavo kasas, kurias sudėdavo apie galvą labai sudėtingais būdais – tokia šukuosena būdavo daroma sekmadieniui ir laikydavosi visą savaitę. Kitose vietovėse šukuotasi panašiai, dažniausiai sudedant kasas apie galvą vainiku, tik ne tokiu įmantriu būdu. Virš kaktos palei kasas kartais būdavo užrišama siaura aksominė juostelė. Nuotakos ant galvos dėdavosi specialiai iš kaspinų ir visokių blizgučių padarytą karūnos pavidalo papuošalą – gužę. Dar įspūdingesnis buvo kai kuriose vietose XIX amžiaus pradžioje tebedėvėtas nuotakos kykas – labai aukštas cilindro formos galvos apdangalas, padarytas iš juodo aksomo arba fetro ir puoštas auksaspalviais galionėliais. Atrodo, kykų būta su atviru ir uždaru viršumi. Prie jų viršutinio krašto būdavo prisegami siauri gėlių vainikėliai, o kai kuriose vietovėse – ir šilkiniai ant nugaros besidriekiantys kaspinai.
Ne mažiau įdomūs ištekėjusių moterų galvos apdangalai. XIX amžiaus pirmojoje pusėje jaunamartės ir vaikų susilaukusios moterys juos nešiojo skirtingus. Jaunamartės kykas, padarytas iš pintinių nėrinių, užtemptų ant specialaus karkaso, iš viršaus būdavo apgobiamas lengvu plonytės naminės drobės arba fabrikinio muslino nuometėliu, kurio galai kabodavo abipus veido. Turinčios vaikų moterys galvą aprišdavo didele balta skara, užrišama pakaušyje, būtinai prispaudžiant mazgu laisvąjį jos kampą.
Moterys, o galbūt ir merginos, dėvėjo linines drobules, siūtas iš plonos dvinytai austos lininės drobelės su viduryje įsiūtais ypač dailiais perdrobuliais, siuvinėtais baltais, o kartais ir raudonais siūlais. Drobulė, kitaip negu kituose regionuose, buvo lankstoma išilgai į tris dalis, iškeliant siuvinėjimą į matomiausią vietą, ir dėvima šiek tiek nuleista nuo pečių, panašiai kaip XIX amžiaus pradžios oficialiosios mados šalikai, kurie galbūt ir įkvėpė tokią šios senovinės siaučiamosios skaros puošybą bei dėvėseną.
Šventadienė lietuvininkių avalynė buvo odiniai bateliai, kai kurių moterų avėti jau XVIII amžiuje.
Lietuvininkų vyrų šventadienis kostiumas XIX amžiaus pirmojoje pusėje susidėjo iš tų pačių dalių, kaip kituose Lietuvos regionuose, tačiau turėjo keletą specifinių ypatybių. Svarbiausias skirtumas – čia kartais mūvėtos trumpos kelnės, o ne tik ilgos, įprastos Lietuvoje. Trumpų kelnių ir prie jų derančių puskojinių bei pusbačių mada atėjo iš Vokietijos miestų. Dėl miesto įtakos ir klaipėdiškių vyrų sermėgos buvo sukerpamos pagal XVIII amžiaus oficialiąją madą, su klostytais įsiuvais šonuose, platinančiais drabužį nuo liemens. Madingomis laikytos tamsiai mėlynos ir juodos sermėgos. Iš Vokietijos greičiausiai buvo kilęs ir paprotys juosėti spalvotai siuvinėtais, o ne tik odiniais, metalu puoštais diržais.
Kostiumai su trumpomis kelnėmis dažniau buvo vilkimi arčiau miestų. Tuo tarpu Ragainės apylinkėse, kuriose visi gyventojai rengėsi senoviškesniais negu kiti lietuvininkai drabužiais, vyrai juosėjo ne diržais, o rinktinėmis juostomis ir, matyt, dažniau mūvėjo ilgomis kelnėmis bei auliniais batais.
Lietuvininkai nešiojo skrybėles platokais kraštais, papuoštas rinktinėmis juostelėmis.
XIX amžiaus antrojoje pusėje lietuvininkų kostiumas gerokai pakito. Tai nulėmė ne tik miesto mados įtaka, bet ir religinis surinkimininkų judėjimas, kuriame lietuvininkai labai aktyviai dalyvavo.
Moterų kostiumas prarado savo ryškias spalvas ir egzotiškuosius galvos apdangalus. Tamsios spalvos, ypač juoda, pradėtos laikyti ne tik gero skonio, bet ir doro, pamaldaus gyvenimo įrodymu. Marškiniai siuvami kuklesni, tunikos su perpetėmis sukirpimo ir siuvinėti tamsiais siūlais kryželiu. Taip pat tamsūs austi pusvilnoniai išeiginiai sijonai, skersai dryžuoti siaurais dryželiais, XIX amžiaus pabaigoje jie dažniausiai smulkiai klostyti, plisuoti bei gofruoti. Prijuostės irgi dėvėtos tamsios, tiek austos namie, tiek siūtos iš fabrikinio šilko, satino ar kitokio puošnaus audinio. Tamsių spalvų – juodos, mėlynos, žalios – buvo ir liemenės, tradiciškai siūtos trumpos su platėjančiais ištisai kirptais skverneliais. Juostos buvo audžiamos siauros, dažnai taip pat tamsių spalvų dugnu. Daugelis jų daugiaraštės, kai kuriose įausti tekstai – paprastai dainų žodžiai arba geri palinkėjimai. Delmonai vis dar spalvingai siuvinėjami, tačiau jau dažnai nešiojami po prijuoste. Kykai siuvami nebe tik balti, bet ir tamsūs aksominiai bei šilkiniai. Ilgainiui moterys ir merginos ant galvų vis dažniau gobėsi tik skareles, surištas po smakru. Kai kurios jų liko baltos, siūtos iš namie austos drobės arba fabrikinės medvilnės, dažnai visi keturi jų kampai siuvinėti baltu kiauraraščiu arba spalvotu kryželiu. Ne mažiau mėgtos ir fabrikinės šilko skarelės: jas taip pat pirkdavo tamsias ir dėvėjo ne tik ant galvos, bet ir savitu būdu užrištas ant kaklo.
XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje vietoje marškinių ir liemenės visuotinai pradėta vilkėti švarkeliais, dažniausiai trumpais, glaudžiai aptempiančiais liemenį. Neretai visas kostiumo dalis siūdavo tik iš juodos spalvos audinių – toks kostiumas vadinosi juodine.
