www.tautiniairubai.lt

Aukštaitijos kaimiečių, ypač moterų, liaudies drabužiai dažnai vadinami pačiais archajiškiausiais Lietuvoje. Tokį įspūdį XIX amžiuje rašiusiems autoriams sukeldavo baltų lino audinių daugybė ir viduramžius primenantys nuometai. Panašiai aukštaičių kostiumus apibūdindavo ir XX amžiaus liaudies drabužių tyrinėtojai. Tokiai nuomonei, nors ir su kai kuriomis išlygomis, galima pritarti. XIX amžiuje rytinėje Lietuvos dalyje iš tiesų vilkėta senoviškesnių formų drabužiais, o lininiai drabužiai iki pat XX amžiaus pradžios vis dar puošti beveik vien tik įaustais geometriniais ornamentais, kurių motyvai ir kompozicijos gana artimos Rytų Lietuvoje aptinkamos neolito keramikos puošybai.

Jau XIX amžiaus aprašymuose nurodoma, kad žemaičių drabužiai išsiskiria iš kitų regionų kostiumų spalvingumu, dažnai – ir turtingumu, brangių moteriškų skarų ir karolių gausa, ne pilko milo, o spalvotais viršutiniais vyrų drabužiais. Jau tada pastebėti aprangos skirtumai Žemaitijos vakarinėje ir rytinėje dalyse – kai kurie Rytų žemaičių drabužiai, pavyzdžiui, vyrų sermėgos, merginų galionai, rinktinės juostos, labai artimi Vakarų aukštaičių drabužiams. Kitokie Pietų ir Šiaurės žemaičių drabužiai. Šiaurės Žemaitijos moterų kostiumai ypač ryškių spalvų, tarp kurių vyravo raudona. Pietų žemaitės segėjo kiek santūresnių, nors taip pat ganėtinai ryškių spalvų viršutinius sijonus, o vyrų aprangos formos ir puošyba regiono pietuose buvo archajiškesnė negu šiaurėje.

Suvalkija – vėliausiai susiformavęs etnografinis Lietuvos regionas. Gaivinant po karų gerokai ištuštėjusį Sūduvos kraštą, naujieji gyventojai dažniausiai atsikraustydavo iš priešingo, dešiniojo Nemuno kranto. Į šiaurinę Sūduvos dalį kėlėsi žemaičiai, o į pietinę – aukštaičiai ir dzūkai. Taigi dabartinių zanavykų tradiciniai kostiumai įgijo žemaičių ir klaipėdiškių bruožų, o kapsų – aukštaičių ir dzūkų.

Didelę Dzūkijos dalį užima mažai derlingos dirvos ir dideli miškai. Šio neturtingo krašto gyventojai ypač ilgai vilkėjo tradiciniais kaimo drabužiais, atskirus drabužius tebedėvėjo net po Antrojo pasaulinio karo. Įvairių Dzūkijos vietų šventadieniai moterų drabužiai turėjo pastebimų skirtumų. Regiono šiaurėje, su Aukštaitija besiribojančiame dešiniajame Nemuno krante, moterų kostiumas buvo panašus į aukštaičių drabužius. Pačiuose pietuose, dabartiniame Varėnos rajone, jau vilkėta kitaip. Kai kurie Užnemunės dzūkių, o iš dalies ir dzūkių, gyvenančių palei Nemuno dešinįjį krantą, drabužių audiniai bei jų puošybos būdai buvo artimesni suvalkietiškiems.

Šiandieninis Klaipėdos kraštas yra dalis didesnės teritorijos, kuri 1701–1918 metais ilgą laiką priklausė Prūsijos karalystei, vėliau Vokietijai. Patys šio krašto gyventojai dažniausiai save vadindavo lietuvininkais, o savo gyvenamą kraštą – Mažąja Lietuva. Tai buvo vienintelis etnografinis Lietuvos regionas, kuriame vyravo liuteronų tikėjimas. Ta aplinkybė, taip pat ir skirtinga visuomeninė bei kultūrinė krašto raida, lėmė regiono savotiškumą, pasireiškusį ir tradicinėje klaipėdiškių valstiečių aprangoje.